Erika Drungytė

Kietas ir gražus

Kai gana stipriai kas užvožia į nosį, tai, sako, žaibuoja, mirga akyse. O jeigu mirga (latviškai murgot – kliedėti, blaškytis, svaičioti), tai nėra atramos – mirguliuojantis pasaulis neturi ašies, nėra įprastas, kurio apačioje žemė juoda, o viršuje dangus melsvas. Ir kai muša, daužo – kažką juk išmuša: žemę iš po kojų, dantį iš burnos, nosį iš vietos. Ir kas sakė, kad viskas savo vietose yra gerai? Trumpai galima pabūti viename taške ar padėtyje, bet ilgai užsibūti reiškia mirti. Miręs yra statiškas. Gyvybė – judri, kiti, permaininga. Žmogus dažniausiai ieško stabilumo ir dualistinio aiškumo, tačiau gamta – dėsningai, t. y. ratu, besimainanti – jam buvo ir yra tai, ką mėgdžiodamas jis sukuria ritualą – tame rate pasikartojančias apeigas.

Žinoma, ratas ar koks kitas apvalumas yra dinamiškiausias dalykas – jis gali judėti risdamasis pats savaime ar kieno pastumtas. Kai saulės apskritimas užsibūna ilgiau ir žemiau, garantuodamas daugiau šviesos bei šilumos, žmogui irgi maga prisidėti prie bendro reikalo. Tą visuotinį išinertinimo tašką tebevadiname Velykomis. Ir iš tiesų – pavasaris prasideda tuojau po jų. Nors senieji gyvybės žadinimo ritualai – laistymasis vandeniu, supimasis sūpynėse, dainavimai ir žaidimai – jau beveik pamiršti, kiaušinių dažymas, daužymas bei ridenimas vis dar gyvuoja. Kad viskas prasideda nuo kiaušinio (net fundamentaliausi klausimai), žino ir vaikas. Tik jei kiaušinis liktų lizde, paukščių fermoje ar prekybos centro lentynoje, jo niekas nepastebėtų kaip išskirtinio artefakto, vis dar išlaikančio kertinį simbolinį vaidmenį. Tad jis marginamas ir tampa margučiu. Apie technikas ir raštus nekalbėsime – vienam krašte svarbu daug spalvų, kitam – daug ženklų (gyvatėlių, augaliukų, svastikų, saulučių – visi reiškia gyvybę), kad tik akyse mirgėtų, kad būtum sutrikdytas, nustebęs, nudžiugęs. Nes žodis margas etimologiškai sietinas su reikšmėmis švytėti, blyksėti, mirgėti, mirguliuoti, netgi žaibu (žr. pirmą pastraipą).

Taigi pavasaris prasideda nuo nepaprasto kiaušinio, kuris, išmušęs tave iš vėžių, įgyja ir tam tikrų galių, pavyzdžiui, sumuša priešininko margutį. O nugali kietesnis. Juk ne iš balos kietakiaušiai ar tiesiog kieti vyrukai, iš Velykų. Ridendamas nejudrų kiaušinį, senųjų laikų žmogus simboliškai prisidėdavo prie naujo gyvybės ciklo įsiūbavimo – mistinis margutis rieda žeme ir joje ima viskas busti, keltis ir dėti savo kiaušinius. Šiandieną tikslai kiek kiti, panašesni į smagiąją petankę – būti taikliu, sėkmingu, prisirinkti kuo daugiau grobio ir tapti nugalėtoju. Visi žaidimai, varžybos yra –iausiojo nustatymas ir galios demonstravimas: fizinės, protinės, dvasinės. Natūroje išlieka stipriausi ir gudriausi. O kultūroje?

Velykos (iš slav. kalbų Velikij) yra didžioji diena, nes Kristus, Dievas žmogaus kūne, prisikėlė po mirties. Iš esmės tai ta pati statiškumo išjudinimo ir gyvybės pagarbinimo šventė. Tik bažnytinėje tradicijoje nėra kiaušinio. Nes joje veikia kultūrinė paradigma, kai svarbiausia tampa dvasinė pergalė, tikėjimas, kad Dievas yra amžinasis gyvenimas, kuris juda pats savaime, jo nereikia ridenti, jis niekada nesustoja ir nesibaigia. Kad Dievas yra meilė, nesiekianti laimėti gudrumu ar jėga, ją tereikia pajusti (judinti ir jaudinti, justi yra tos pačios kilmės žodžiai). Lietuviai, sujungę kultūrinius ir gamtinius ritualus į vieningą visumą, stebėtinai moderniai tai atspindi savo kalboje, į kasdienius pokalbius įtraukę pagiriamąjį žodį kietas, kurio reikšmė vis labiau plečiasi, aprėpdama judantį ir jaučiantį – fiziškai, protiškai, dvasiškai gražų bei empatišką – žmogų.

Žymos: