Vienas iš daugelio Hario Poterio teisminių ginčų, kuriuose Dumbldoras pasirodė kaip prastas advokatas. Kadras iš filmo „Haris Poteris ir Fenikso brolija“ (Harry Potter and the Order of the Phoenix), rež. Davidas Yatesas, 2007
Shouvikas Kr. Guha

Fantastinės literatūros ir teisės sąsaja nagrinėjant Rowling „Hario Poterio“ visatą

Kas būtų pamanęs, kad kurdama magišką „Hario Poterio“ pasaulį J. K. Rowling galvojo ne tik apie vaikus, bet ir… teisininkus? Rašytojos knygas ištyrinėjęs dėstytojas Shouvikas Kr. Guha 2018 m. Nacionalinio Vakarų Bengalijos Teisės mokslų universiteto aukštesniųjų kursų studentams pristatė teisėtvarką burtininkų visatoje analizuojantį pasirenkamąjį kursą. Norinčiųjų net 45 valandas nagrinėti joje egzistuojančią teismų praktiką, teisės, politikos, ekonomikos ir kt. sistemas ilgai ieškoti nereikėjo – nelikus laisvų vietų, pasipylė prašančiųjų formuoti didesnę grupę skambučiai. Kursas atviras visiems, tad jį pristatome lietuviškai. Ypač aktualios siūlomos diskusijų temos taip pat gali tapti priežastimi apsilankyti Bengalijoje.


Ar planuojate tęsti karjerą magijos teisės srityje, panele Įkyrėle?“ – paklausė Skrimdžeras. „Ne, neplanuoju, – atkirto Hermiona. – Tikiuosi šiame pasaulyje nuveikti ką nors gero!

Tai tik vienas pavyzdžių, kaip kurdama magišką „Poterio“ visatą J. K. Rowling išreiškia savo nuomonę apie teisę ir teisines institucijas, kurios, pasak rašytojos, geriausiu atveju yra tiesiog nereikalingos, o blogiausiu – sudaro kliūtis archetipinėje kovoje tarp gėrio ir blogio, teisybės ir neteisybės, laisvės ir priespaudos. Milijonai skaitytojų iki šiol džiaugsmingai pasinėrę į kultūrinį fenomeną, susijusį su „Hario Poterio“ romanais. Kai kurie užaugo juos skaitydami ir vėliau supažindino su šia istorija naujas kartas, o kiti savo nuostabai atrado, kad pilnametystė iš tiesų nėra kliūtis mėgautis pojūčiais, kuriuos suteikia „Poterio“ romanai, nepaisant to, kad jie pristatomi kaip grožinė fantastinė literatūra, skirti vaikams ir jaunuoliams.

Įtraukiantis pasakojimas, kurį Rowling sukuria pagrindinėse septyniose dalyse, vėliau buvo praplėstas papildomomis knygomis, leidžiančiomis dar kartą dirstelėti į burtininkų pasaulį: ar tai būtų bandymai atsekti stebuklingą jo kilmę istoriniuose analuose, ar diskusija apie nuostabų magišką žaidimą kvidičą, ar supažindinimas su įvairiomis mitologinėmis būtybėmis, kurios kartą ar du pasirodė šiuose romanuose, ar net mesteltas žvilgsnis į tai, kas vadinama „fantazija fantazijoje“ – populiarias liaudies pasakas, paplitusias „Poterio“ visatoje. Reikia paminėti, kad grožinę fantastinę literatūrą, ypač skirtą vaikams, teisės ir literatūros specialistai bei literatūros kritikai dažnai ignoruoja kaip neturinčią socialinės-kultūrinės svarbos. Tačiau yra ir tikinčių, kad vaikus siužeto vingiai ir fikcijai būdingas jaudulys ne tik pakerėjo: jie mūsų ir viso pasaulio ateitis, būsimi lyderiai, mąstytojai, pokyčių kūrėjai, kuriems taip atskleidžiamos socialinės vertybės ir kultūriniai papročiai, iš esmės nupasakojami tokiuose kūriniuose, – štai čia glūdi tikroji jų svarba.

Kalbant apie teisę, nors tai ir nėra pagrindinė šių knygų tema, „Poterio“ visata pilna įvairių įstatymų bei teisinių institucijų, ir kartkartėmis Rowling nupiešia vaizdus, aiškiai parodančius tokių įstatymų bei institucijų ribotumą. Pavyzdžiui, įsivaizduokite valdžią, kankinančią vaikus už melavimą (arba netgi už drąsą sakyti tiesą), įkalinančią ar net mirties bausme baudžiančią savo piliečius neįvykdžius deramų teismo procedūrų, statančią kalėjimus, nuteistuosius varančius į neviltį ir skatinančius nusižudyti, nesuteikiant jiems vilties kada nors pasikeisti. Jos teisėkūros proceso demokratija yra labai silpna, ji leidžia turtingiesiems kontroliuoti ir daryti įtaką pačios vyriausybės politikai, apriboja spaudos laisvę ir žiniasklaidą nebaudžiamai pasitelkia propagandai skleisti, net nekrūptelėjusi įteisina visuotinį savo piliečių sekimą. Valdžios paveikslas, kurį Rowling tapo „Poteryje“, nėra gražus, tačiau rašytojos kelių lygmenų kritika nuo vyriausybės funkcijų iki jos paskirties ir biurokratijos, užsiimančios tik savo reikalais, sukelia rezonansą – skaitytojai atranda panašumų su realybėje egzistuojančiomis valdžios institucijomis. Taip riba tarp tikrovės ir magijos pradeda nykti, ir tai, ko gero, yra vienas iš žaviausių dalykų „Poterio“ visatoje. Pagalvokite apie akivaizdų skirtumą tarp tam tikra prasme nuobodžių, „normalumo“ tiesiog apsėstų Durslių ir, regis, nematomo, laisvo, nenuspėjamo magijos pasaulio, pristatomo knygoje „Haris Poteris ir Išminties akmuo“, bei tai, kaip šie du pasauliai susiduria vienas su kitu, kai „Haryje Poteryje ir Fenikso brolijoje“ Ligustrų gatvėje pasirodo psichai, o „Haryje Poteryje ir Netikrame Prince“ Voldemortas sugriauna Brokdeilo tiltą. Saugios gynybinės Hogvartso sienos pamažu silpnėja po Dumbldoro mirties (kaip Ronis pasakė: „Dabar visur taip pat!“), atskleisdamos, kad ribos tarp saugumo ir nesaugumo, viešojo ir privataus gyvenimų, namų ir ne namų gali akimirksniu išnykti visai taip pat kaip ribos tarp vaikystės ir brandos (Hario iniciacija bei priėmimas į suaugusiųjų tarpą), tarp mokinio ir mokytojo (Hogvartse dar būdamas studentas Haris jau atlieka mokytojo vaidmenį Dumbldoro armijoje), tarp daugelio tapatybių ir sąmonės (Hario ir Voldemorto ryšys, sąmonės užvaldymai ir Horokrusai), taip pat tarp gyvenimo ir mirties (Hario patirtis esant nežinios būsenos, primenančios 9¾ peroną). Netgi galima įžvelgti radikalų perorganizavimą ir kliūčių panaikinimą, kurį pati Rowling propaguoja po paskutinio mūšio „Haryje Poteryje ir Mirties relikvijose“ („Visi susėdo kur papuola, visi susimaišė: mokiniai ir mokytojai, šmėklos ir tėvai, kentaurai ir namų elfai“), ar netgi kai chimera, sauganti direktoriaus kabineto duris, nereikalauja jokio slaptažodžio, trijulei bandant įeiti (ji tik suniurna: „Prašom!“). Skaitytojai galbūt gali suprasti šią pertvarką dekonstruodami socialinę hierarchiją, su kuria patys susiduria socialinių-ekonominių sąlygų, lyties, rasės, tautiškumo ar religijos pavidalais, kovodami su sunkumais paversti įstatymą savo sąjungininku, o ne priešu, bet galbūt kai kurie jų liks apimti abejonių, kaip kad Albas Severas Poteris, išvykdamas į Hogvartsą septintosios knygos pabaigoje.

Žymos: