Gerda Pilipaitytė

Deganti Kalėdų eglutė ir šventės lovoje

Buvo naktis prieš Kalėdas,
Ir nė vienoj pašalėj
Nekrusčiojo visiškai niekas,
Netgi pelė.
Nes kaip ir visi tam senam name,
Pelė buvo lovoj – ją kankino sloga.
Tik mūsų
Mažoji Madlina
Atsikėlusi seniai
Jautėsi
Puikiai.

Ludwigas Bemelmansas „Madlinos Kalėdos“, 1956 m.

Taip, rašytojai visada turėjo ką pasakyti apie Kalėdas. Poezijoje, dienoraščiuose, knygose, laiškuose… Jei jos ir netapdavo pagrindine tema, tai dažnai bent šmėžuodavo kažkur fone ar būdavo paminėtos lyg tarp kitko. Žiemos saulėgrįža, arba Jolė (prisiminus tikrąsias, dar ikikrikščioniškas šios šventės ištakas), buvo (ir yra!) tikrai ypatingas, magiškas metas, net ir tvartelyje dar negimus kūdikėliui, o trims karaliams nepabalnojus kupranugarių. Deja, ne visi  – tiek rašytojai, tiek ir jų kurti personažai – jausdavosi taip puikiai kaip Ludwigo Bemelmanso Madlina.

KALĖDINIS ĮKVĖPIMAS

Šventinis laikotarpis, prasidedantis Kūčiomis ir pasibaigiantis Trimis karaliais (nors retas žino, kada tiksliai), atrodo visai „smagus“: jau nuo lapkričio pradžios visur skambančios nuvalkiotos kalėdinės dainelės, prekybos centruose masės žmonių, besigrumdančių prie paskutinio dovanų pakavimo popieriaus ritinio, linksmas baltabarzdis storulis ryškiai raudonu kostiumu, šiaip ne taip iš šio krašto išstūmęs Senį Šaltį kartu su jo Sneguročka. Ne mažiau svarbus „palaimingas“ giminaičių susibūrimas prie bendro stalo, pereinantis į „debatus“ (švelniai ar net labai švelniai tariant) temomis „visos moterys turi ištekėti iki trisdešimties“ arba „vienintelė išeitis – emigracija“, arba „prie rusų buvo geriau“ ir pasibaigiantis skambučiais per skaipą tų, kurie pataupė bilietui, tad dabar laksto po Londoną ieškodami produktų silkei pataluose ir aguonpieniui. O kur dar visas cirkas su dovanomis! Jam reakcijas geriausia pasirepetuoti iš anksto, pavyzdžiui: „Aš to TIKRAI nenusipelniau!“ Nereikia nė minėti šūsnies sveikinimų, gaunamų iš žmonių, kurie nuo praėjusio sausio nepasiteiravo, ar tu apskritai dar gyvas.

Bet taip buvo ne visada. Niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, tad ir ši šventė perėjo nemažai etapų, kol tapo tokia, kokią matome šiandien. Pavyzdžiui, pats Kalėdų Senelio įvaizdis nėra joks archetipas, o paprasčiausiai buvo suformuotas 1823 metais parašyto eilėraščio „Šv. Mikalojaus apsilankymas“ (A Visit from St. Nicholas). Kūrinys amerikiečių žurnale „Sentinel“ publikuotas anonimiškai, tačiau nuo 1937 metų priskiriamas rašytojui ir literatūros profesoriui Clementui Clarke’ui Moore’ui, nors yra manančių, kad eilių autoriumi galėjo būti poetas Henry’is Livingstonas jaunesnysis. Pagal šį eilėraštį amerikiečių iliustratorius Thomas Nastas 1863 metais žurnale „Harper’s Weekly“ sukūrė Kalėdų Senelio paveikslą. Pačioje pirmojoje iliustracijoje jis vaizduojamas lankantis JAV pilietinio karo dalyvius. T. Nastas piešė šv. Mikalojų dar trisdešimt metų, per kuriuos linksmojo storulio aprangos spalva iš rusvos pakito į raudoną, įprastą šiandien.

1920–1942 metais Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas rašė ir iliustravo laiškus Kalėdų Senelio ar jo sekretoriaus elfo vardu. Juos garsusis fantastikos autorius per kiekvienas Kalėdas kurdavo savo vaikams. Galiausiai, po rašytojo mirties, 1976 metais šie tekstai buvo išleisti kaip „Kalėdų Senelio laiškai“ (The Father Christmas Letters). Tai pasakojimai apie visame pasaulyje žinomo personažo nuotykius ir keliones, juos mažiesiems Tolkienams tėvas įteikdavo vokuose su Šiaurės poliaus pašto ženklais ir antspaudais, kuriuos pats ir sugalvodavo. 1939 metų laiške galima aptikti Kalėdų Senelio kovą su goblinais – gan aiškią nuorodą į Antrąjį pasaulinį karą ir nacių grėsmę. Per tuos dvidešimt dvejus metus, kai rašė stebuklinguosius laiškus, J. R. R. Tolkienas sukūrė „Hobitą“ ir pradėjo „Žiedų valdovą“. Kritikas Paulas Haroldas Kocheris tvirtino, kad daugelis būtybių laiškuose galėjo būti žymiųjų knygų veikėjų prototipai, o štai Martha Krieg vien tuo neapsiriboja ir teigia, kad burtininkas Gendalfas buvo įkvėptas paties Kalėdų Senelio.

Negalima nepaminėti ir Charleso Dickenso „Kalėdų giesmės“ (A Christmas Carol), bet gerokai anksčiau žymų pėdsaką anglakalbėje kalėdinėje literatūroje jau buvo palikęs amerikiečių prozininkas Washingtonas Irvingas. Pradedant 1812 metais jo aprašytu Kalėdų Seneliu, skriejančiu rogėmis virš medžių viršūnių, baigiant 1820 metais pasirodžiusiais penkiais žiemos švenčių dvasia dvelkiančiais apsakymais. Autorius juos sukūrė persikėlęs į Angliją verslo reikalais ir ištyrinėjęs senąsias britų kalėdines tradicijas, tuo laiku jau išblėsusias. Apsakymuose vaizduojama šventinė šiluma, išnykę papročiai ir tobulos Kalėdos, kurių W. Irvingas taip ilgėjosi. Kai šie kūriniai išvydo dienos šviesą, Ch. Dickensui buvo dar tik aštuoneri. Be jokios abejonės, berniukas turėjo galimybę perskaityti minėtas istorijas, kurios, tikėtina, įkvėpė jį parašyti būsimąsias knygas, ilgainiui tapsiančias Kalėdų klasika.

Kalbant apie „Kalėdų giesmę“ reikėtų nepamiršti, kad tai tikrai ne vienintelis Ch. Dickenso tekstas šia tema. „Oliverio Tvisto nuotykių“ autorius ir kitas anglų literatas Wilkie’is Collinsas buvo itin artimi draugai, negailėję vienas kitam kūrybinių patarimų ir net kartu parašę kelias istorijas. Viena iš jų, „Praėjimo nėra“ (No Thoroughfare), taip pat sukosi apie šventes. Ji pirmiausia parodyta kaip spektaklis „Adelphi“ teatre 1867 metų gruodžio 26-ąją. Įdomu tai, kad greitai šis tekstas buvo išverstas ir išleistas Rusijoje, ten sulaukė didžiulio pasisekimo. Tai paskutinis Ch. Dickenso kūrinys, nes po trejų metų autorius mirė ištiktas insulto.

1940-aisiais Jeanas-Paulis Sartre’as vokiečių kareivių buvo sučiuptas Padu (Padoux) mieste ir devynis mėnesius laikytas nelaisvėje Tryre, ten dalijosi kamera su keliais kunigais. Jis nenustojo rašyti net kalinamas, o atėjus Kalėdoms sukūrė pjesę „Bariona, arba Griaustinio sūnus“ (Bariona, ou le Fils du tonnerre), kad suteiktų vilties savo likimo draugams. Čia Bariona – rūstus valdovas, netikintis gimusiu Mesiju. Tai istorija, atspindinti paties autoriaus situaciją: joje Jėzus Kristus yra vienas iš žydų rezistencijos dalyvių, sukilusių prieš Romos imperijos priespaudą. Tokią metaforą J.-P. Sartre’as pavartojo norėdamas parodyti prancūzų pasipriešinimą nacistinės Vokietijos okupacijai. Nepaisant religinio motyvo šioje pjesėje, rašytojo įsitikinimai nepakito ir jis išliko toks pat ateistas, koks buvo prieš įkalinimą. Minėtu kūriniu J.-P. Sartre’as tik norėjo suvienyti krikščionis su netikinčiaisiais.

KALĖDOS… KĄ VEIKSIME ŠIANDIEN?

Vienas iš įdomesnių su Kalėdomis susijusių faktų yra prozininkės Harper Lee istorija. Ji derindavo rašymą su darbu „British Overseas Airways Corporation“ aviacijos bendrovėje. Vieną dieną rašytoja buvo supažindinta su sutuoktinių pora – filantropais Michaelu ir Joy Williamsais Brownais. Po kiek laiko Harper jiems parodė keletą savo tekstų – naujieji draugai liko tokie sužavėti, kad padarė tai, apie ką svajotų kiekvienas rašytojas. Taigi H. Lee, duodama interviu žurnalui „McCall’s“, taip prisimena Kalėdas su Brownų šeima:

„Aš laukiau, kaip bus priimtos mano dovanos: jam – Sydney’io Smith’o portretas už trisdešimt penkis centus, jai – Margotos Asquith darbų rinkinys – kantrios, metus trukusios paieškos rezultatas. Kol vaikai negalėjo apsispręsti, kurį paketėlį išvynioti pirma, o šalia jų motinos kėdės taip pat kaupėsi dovanų krūvelė, suvokiau, kad pati negavau nei vienos. Mano nusivylimas vis augo, bet stengiausi to neparodyti.

Jie neskubėjo. Galiausiai ji pasakė: „Mes tavęs neužmiršome, pažvelk ant eglutės.“ Ten buvo vokas su mano vardu. Atplėšiau jį ir perskaičiau: „Gali metus neiti į darbą tam, kad sukurtum ką nors, kas tau patiktų. Džiaugsmingų šv. Kalėdų.“
– Ką tai reiškia? – paklausiau.
– Tai, kas parašyta, – man atsakė.
Tada mano draugai patikino, kad jei tikrai noriu žinoti, jie mano, jog turiu didelį talentą ir…
– Kodėl jūs taip manote?
Tai būtų akivaizdu kiekvienam mane pažįstančiam, jei tik sustotų ir gerai įsižiūrėtų, paaiškino jie.“

H. Lee suabejojus, nes sumanymas labai rizikingas, M. Brownas atsakė, kad tai ne rizikinga, o tikra, ir su šiuo laiškeliu įteikė rašytojai atitinkamą sumą pinigų visiems metams. Per tą laiką prozininkė sukūrė „Nežudyk strazdo giesmininko“ (To Kill a Mockingbird) ir šio 1960 metais išleisto romano sėkmė jo autorei leido daugiau niekada nebegrįžti į darbą.

Žymos: