Tomo Petreikio nuotrauka
Julijus Grickevičius

Giedriaus Kuprevičiaus koncertas

Dažnas klausytojas Giedrių Kuprevičių atpažįsta iš jau kelis dešimtmečius skambančios dainos „Kregždutės“, tačiau už jo pavardės slypi šimtai kūrinių. Būtų maža įvardinti jį kompozitoriumi. G. Kuprevičius yra įvairialypė asmenybė: eseistas, pedagogas, polemistas. Didžioji jo gyvenimo dalis susijusi su Kaunu, nors biografijoje – nemažai įdomių posūkių. Nuo vieno Kauno simbolių, kariliono, restauracijos iniciatorių iki kultūros viceministro posto. Muzikas tęsia savo tėvo, taip pat kompozitoriaus, Kauno garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus veiklą. Jis ir palydėjo savo sūnų į karilioną, perduodamas miesto varpininko bokšto raktus. Tačiau tai nėra vienintelis tęstinumo bruožas. Bendra vertybių sistema, pagarba sau ir artimui, kurią šiandien įvardiname kaip tarpukario inteligenciją, yra kelio kryptis.

Deja, G. Kuprevičiaus muzika Kaune nebeskamba. Nei varpais, nei tradicinėje scenoje. Senokai nusileido operos „Karalienė Bona“ uždanga, nutilo Kauno operetė „Kipras, Fiodoras ir kiti“. Jo balso negirdėti ir kuriant Kauno, būsimosios Europos kultūros sostinės, viziją.

Su G. Kuprevičiumi kalbuosi ne vien kaip su puikiu kompozitoriumi, rūpi menininko sąveika su aplinka ir kultūros virsmu. Ne mažiau svarbus Kaunas, kurį jis turtino kaip naujų idėjų iniciatorius ir novatorius, maištaujantis kūrėjas.

 

Pradėsiu nuo jaunatviškumo, minimo daugelyje Jūsų interviu. Tačiau mano klausimas – apie maištą, kuris išsaugo įvykių pulsą ir neleidžia sustoti bei susitaikyti su monotonija, ramia dabartimi. Ar savyje aptinkate maištininko bruožų?

Geriausiai mane apibūdintų didelis, dviejų valandų interviu, kurį kaip LTSR kultūros ministro pavaduotojas 1989 m. daviau radijo stotyje „Svoboda“. Tokio rango pareigūnai ten nesilankė, net neįeidavo į pastatą. O tuo metu radijo stotyje redaktoriais dirbo Aušra ir Jonas Jurašai. Po interviu redaktorė mane apibūdino kaip atsargų radikalą. Tai man labai patiko. Maišto elementas yra. Tačiau esu ne savitikslis ar „piarinis“ maištininkas, kurių dabar labai daug. Atsargus radikalas maištauja iki tokios ribos, kad jo neuždarytų. Šios ribos peržengti nevalia, nes už jos negalėsi tęsti savo misijos. Aš ir iki šiol nepasikeičiau. Taigi sutinku, kad radikalumas, maištingumas jaunatviškumą palaiko. Negali maištauti, būdamas komoje.

 

Tačiau maištas turi turėti savo amortizaciją, prasmę, objektą…

Šiais laikais priežasčių, impulsų, sujaudinimų – daugiau negu reikia. Fantastiškos sąlygos.

 

Atrodytų, kad gyvename ramiai, mums netrukdo dirgikliai, santvarka.

Ramus gyvenimas gimdo maištą. Sakoma, kad menininkas niekada negali būti patenkintas valdžia, kuri jam leidžia gyventi, santvarka, kurioje jis gyvena, džiaugtis savo kūriniais. Apskritai, turi gyventi proteste. Kitaip susitaikai su aplinka, tampi įrankiu, prarandi savastį. Kai kada, net jeigu nėra konfliktinės situacijos, ją reikia sukurti. Tai gali parodyti, kad ji susiformuos ateityje. Ramybę reikia truputėlį sujaukti. Man regis, kad ramybė, sukurta postmodernizmo, baigia mus užsmaugti.

 

Konformizmas, patogus maištas…

Postmodernizmas yra nuovargio būsena, kada nėra naujų idėjų, kartojamos senosios. Kažkada įrašinėjome muziką spektakliui „Revizorius“ išvietėje. Dabar matau, kad išvietėje daromos meninės akcijos. Ne tik Lietuvoje, pasaulyje. Ne teatre ar galerijoje, o išvietėje. Jeigu meninę produkcija pristatome įprastai, ji tampa nepatraukli, kalbant žargonu, „neveža“. Erdvė kuria pridėtinę vertę. Galima skaityti eilėraščius poezijos vakare, ir niekas tavęs neklausys. Bet perskaityk juos troleibuse – visi laikraščiai puls rašyti, kad poetas pasirodė troleibuse ir skaitė eiles. Tokių dalykų 2022 m., Kaunui tapus Europos kultūros sostine, bus nemažai, visuose troleibusuose Gintaras Patackas skaitys savo eiles. Juokauju.

 

Tačiau tokios akcijos tarsi sako, kad neužtenka meno prieinamumo, jis turi ištikti žmogų netikėčiausiose vietose, kitaip tariant, „akis į akį“.

Bet ar keleiviai išgirsta poeziją, ar tik dalyvauja poezijos ir troleibuso sugretinime? Žaliakalnio turguje, kuriame perkame ridikėlius ir krapus, vyksta festivaliai. Kai tik pardavėjos sužino apie tokius planus, jos pasibaisėja. Paprastos, neišsilavinusios moteriškės klausia, kodėl taip nuvertiname savo meną. Suprantu skomorochų spektaklius, pastišus, komiškus veikalus, kurie išjuokia kokią nors valdininkų ydą arba pačią politiką. Tuomet pasirodo meno jėga.

Manęs prašė parašyti „Mėsos“ operą. Ką tuo norime pasakyti? Ko mums gaila? Ar sutiks tarybos nariai dainuoti žąsų ir kalakutų chore? Jeigu užsakoma „Mėsos“ opera, tuomet to projekto vykdytojai privalo turėti viziją. Ar tiesiog tarp skerdienų padainuosime porą arijų?

 

Savo laiku opera buffa išprovokavo Prancūzijos revoliuciją, taip teigia dalis šiuolaikinių istorikų. Tačiau tai vyko XVIII a. Šiandien nuo meno nutolusiam žmogui turguje ar troleibuse bandome paskelbti deklaraciją.

Bėda ta, kad nėra jokių deklaracijų. Stoties, turgaus ar kitame festivalyje turi būti idėja, turi būti maištas. Aš kategoriškai pasisakau prieš profesionalaus meno stūmimą į gatves. Negaliu sutikti, kad teatras, filharmonija atgyveno. Taip nukertame savo pačių šakas.

 

Taip išeina, kad turgus yra puiki scena, tačiau trūksta turinio?

Būtent. Neseniai sutikau kolegas skulptorius, dailininkus. Visi kalba, kaip baisu gyventi. Pasiūliau jiems sukalti plakatus ir tiesiog eiti Žaliakalniu, galbūt pakeliui prie mūsų prisijungs žmonės. Taip mes nueisim, kur reikia, ir pasisakysime. Nors nacionalinių ir kultūros įstaigų pareiškimo nepasirašiau, tik palydėjau komentaru, kad dabar pareiškimai nepadės, jų esu pasirašęs daug, bet tai – „panelių rašteliai“, reikia stipresnių akcijų. O mes sėdim tokie geručiai.

 

Menininkų vienybė – aštrus klausimas. Juos kartais suvienija bendras tikslas. Toks dabar „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

Taip, bet jame nedalyvauja menininkai, patyrinėkite. Tai vadybos projektas. Sutinku rašytojus, skulptorius, poetus, jie nieko nežino. Tiesa, man senokai skambino. Sako, jūs mums galite pametėti keletą idėjų. Atsakiau, kad idėjomis nesimėtau.

 

Gerai, tuomet kaip su laisvu žodžiu? Menininkai įsprausti į įvairaus tipo ir masto viešąsias, valstybines, nacionalines įstaigas. Kalbėjome apie maištą, o jis ten sunkiai įsivaizduojamas. Kuriantis žmogus dalyvauja sistemoje, veikia „mašinos“ ribose.

Visi esame sukabinti į tarnaujančių mašinai virtinę. Sukamės kaip rožančiaus karoliukai. Tai didelė problema. Mums labai trūksta laisvumo ir nepriklausomumo. Tarkime, rodomas mano spektaklis teatre. O kitas, vykstantis greta – siaubingas. Manęs kultūrinis laikraštis prašo parašyti recenziją. Kaip aš rašysiu? Teigiamai arba nerašysiu visai. Jeigu išdėstysiu taip, kaip yra, gali būti, kad mano spektaklis kitą sezoną iš repertuaro dings.

 

Tai provincialumo požymis. Nesame sąžiningi su savimi.

Paskutinis sukrėtęs įvykis nutiko neseniai, vienas pagrindinių Kauno laikraščių atsisakė spausdinti mano komentarą apie kultūros politiką Kaune. Apie bibliotekų uždarymą, kitus pavojingus ženklus. Buvo aiškiai įvardyta, kad tokie nepatogūs straipsniai nepageidaujami. Yra ir daugiau dalykų, mane įvariusių į pogrindį. Kita istorija susijusi su Kauno operete „Kipras, Fiodoras ir kiti“, kurią statėme su H. Kunčiumi ir G. Padegimu. Ten mes siautėm kaip reikalas. Nežinau tikrų priežasčių, tik nuogirdas, kad į teatrą atėjo pasipiktinusių mokytojų laiškas, neva negalima taip rodyti Maironio ir S. Nėries. Juos papiktino epizodas iš pačios literatūros istorijos, kada jaunoji karta „mušė“ romantikus, rašė recenzijas „Labanakt, Maironi“ apie jo „Pavasario balsus“. Sukūrėme sceną, kurioje S. Nėris trenkia antausį Maironiui. Tai tuo metu naujos keturvėjininkų kartos antausis romantikams. Simbolis. Po jo visi scenoje lieka nuščiuvę, sukrėsti. Net publika kai kuriuose spektakliuose plodavo. Tačiau operetė dingo. Kitas panašaus likimo spektaklis – „Dali Gala“, kuriame skambėjo arija „Fekarija“ pagal Dali tekstus. Jis rodytas Šv. Kotrynos bažnyčioje, tad veikalas papiktino davatkas. Pasakoju todėl, kad ne maištinga, bet normali meninė veikla išprovokuoja tokias reakcijas. Tai sukelia daug klausimų, ką daryti toliau. Tuomet įjungi autocenzūrą.

 

Grįžkime prie antausio. Tai klasikinis nueinančiųjų ir ateinančiųjų santykis. Ar jaučiate, kad egzistuoja toks pat konfliktas, kokį minite operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“? Ar Jūs gavote antausių?

Esu gavęs ne vieną antausį, daugiausiai iš konformistų. Ir labai didžiuočiausi gavęs iš jaunimo. Nors galbūt taip jau yra atsitikę, tačiau dėl savo būdo to nesureikšminau. Jaunimo antausis būtų komplimentas. Jis reikštų, kad savo sukurtoje zonoje nesi užtikrintas, nesi sukūręs savo stiliaus, tikras dėl savo pasiekimų, tavo reikšmė – vietinė. To nebijau. Net ir Maironio neišvesime į platųjį pasaulį, J. Naujalio – taip pat. Tokių asmenybių turi ir kaimynai, suomiai, norvegai. Pavyzdžiui, rengdamas laidą apie suomių muziką, turiu labai pasistengti ieškodamas informacijos apie vietos muzikus. Kai randu, paaiškėja, kad tos muzikos lygis panašus į M. Petrauską ar J. Karnavičių. Tai vietiniai, maži kūriniai, mažos tautos dvasiai palaikyti. Kartais tokia situacija kyla dėl nesugebėjimo „iškelti“ kūrėjus, gebančius „žaisti“ tarptautinėje arenoje. Būsimai koncertų salei išrinktas M. K. Čiurlionio vardas. Aš siūliau J. Gruodį. Jo kūryba gali lygiuotis su B. Bartóko ir užimti aukštesnės tautinės muzikos kultūros laiptelį. Tokia muzika pripažįstama pasaulyje. Tik jos niekur negrojame. M. K. Čiurlionis Kaune nieko nenuveikė. Kodėl jo vardu reikia vadinti viską?

 

Čiurlionis – patogus ir atpažįstamas ženklas.

Tokiu galėtų tapti ir J. Gruodis. Vengrai išpopuliarino Z. Kodaly, lenkai – H. Szymanowskį, jo vardas tapo žinomas tik po Antrojo pasaulinio karo. Yra daug pavyzdžių, kaip tokie ženklai „daromi“. Tereikia noro, o informacijos pakanka. Esame puikiai susisteminę liaudies dainas. Tik vengrai ir lietuviai taip puikiai susitvarkė. Tai ir gerai, ir nevisai. Patekome į vamzdį, kuriame nėra atšakų, ten ir Čiurlionis, Gruodis, ir kiti. Visi jie rašė „à la“ tautišką muziką, harmonizuodavo, taip radosi „rudenėliai“, „pavasarėliai“ ir taip toliau. Žinoma, toks buvo laikas.

Tarkime, Kauno miesto simfoninis orkestras [toliau KMSO – J. G.] turėtų būti lietuviškos muzikos ruporas, nes jį išlaiko miestiečiai. Tačiau aš orkestro filosofiją viešai smarkiai kritikuoju, tad jis negroja mano kūrinių, nenori „gadinti muzikos“. Pavyzdžiui, esu atlikęs M. K. Čiurlionio „Dies Irae“ „reanimaciją“. Yra išlikęs tik klavyras. „Rūsčioji diena“ [lot. Dies Irae – J. G.] skirta žmonai, fantastiškas kūrinys. Mane įkalbėjo muzikologas Darius Kučinskas, mano dvasiškas tėvelis. Puoliau tvarkyti instrumentuotes. Kūrinį su KMSO varganai atlikome tik kartą. Tačiau yra įvairių progų, ypač liūdnų, galime ko nors gedėti beveik kiekvieną dieną. Pagaliau tai – Čiurlionis, tegu ir ne Kuprevičius… Tačiau tai „nepraeina“. Kas tada „praeina“?

 

Tikriausiai grįžtame prie laisvės problemos. Orkestras – institucija, kuri savaip supranta publikos poreikius ir pagal juos kuria programas. Tačiau, tarkime, pasaulyje pripažinta M. Gražinytė į dažną programą stengiasi įtraukti lietuvių kompozitoriaus kūrinį, nors vakaruose jo pavardė mažai ką tesako.

O mes taip nesielgiame net čia. Vyrauja nuostata, kad negrojame to, kas „neveža“.

 

Gal tuomet yra racijos neseniai priimtame įstatyme dėl kultūros įstaigų vadovų kadencijų skaičiaus? Kad ir kokie bebūtume maži, mieli ir savo kieme gražūs, Kauno muzikiniame gyvenime dvelkia stagnacija, juntamas užsistovėjimas, idėjų trūkumas, didžiulis asmeniškumas, intrigos.

Aš pritariu, ir sprendžiu iš asmeninės patirties. Pirmą kartą savo stagnaciją pastebėjau dešimt metų dirbdamas dekanu [KTU humanitarinių mokslų fakulteto – J. G.]. Gal tai nutiko ir anksčiau, niekas nesakė, buvau viršininkas. Tuomet pajutau, kad nebenoriu šio darbo. Žinoma, gali išeiti, bet kiek prarandi. Humanizmo supratimas tampa klausimu numeris vienas.

Pradedu skleisti terminą posthumanizmas, kuris gali stoti į postmodernizmo vietą. Jis kelia didesnę atsakomybę žmogui. Negali pasislėpti už kampo, tai naujos atsakomybės žadinimas, ji persikelia ir į meną.

Netrukus rodysime tezių operą „Liuterio durys“. Labai rimtai žiūrėjau į šį darbą. Pradžioje norėjome kurti miuziklą. Bet pamatę, kaip ta pačia tema miuziklą pastatė vokiečiai, atsisakėme šios minties: žėrintys kostiumai, pusnuogiai aktoriai, ugnis. Vėl reikia kalti tezes prie durų. Kada matau įmitusius kunigus, važinėjančius prabangiomis mašinomis, bet neturinčius penkiasdešimties centų už funikulierių, sutrinku. Gilinuosi į M. Liuterio tragizmą – jo priežastimi tapo indulgencijos, tas lengvas dvasinis atsipalaidavimas. Todėl dabar pats laikas apie tai kalbėti. Šią operą turėtume rodyti kiekvienoje bažnyčioje. Bet ar Jūs įsivaizduojate Liuterio operą Prisikėlimo bažnyčioje? Štai kur aš atsiduriu po to – puikiai įsivaizduoju. Todėl premjeras pristatysime Lietuvos rusų dramos teatre Vilniuje ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

 

Bet jeigu nesugebame ginti savo teisių, pozicijos, tai kaip kalsime kokias nors dvasines tezes ir garsiai kalbėsime apie reformas? Nesame tam pasiruošę. Reikia rūpintis žemiškais rūpesčiais – atostogomis, keliais, paskolomis. Kaip išplėšti žmogų iš rutinos? Net dvasinio ugdymo institucijose, pradedant teatru ir baigiant bažnyčia, sutinkame tą pačią kasdienybę.

Jeigu būčiau garsus ir mano pavardė būtų žinoma, tarkime, Krokuvoje, šaukčiau ir rėkčiau, kad mes absoliučiai praradome humanistinį pagrindą, žmogaus, kaip kitokio padaro nei bebras ar lapė, konstituciją. Pirmiausiai šaukčiau apie pačių menininkų didžiąją išdavystę. Nes mes visi parsidavę gerbūviui, ramybei. Čia prisimenu dirigentą D. Barenboimą. Vieno koncerto „BBC Proms“ festivalyje pertraukos metu jis davė interviu. Perpasakosiu savais žodžiais. D. Barenboimas kalba apie prarastus meno humanizmo pamatus, pasikeitusią idealų sklaidą, įvardina, kad jeigu aukštoji kultūra nebūtų eliminuota mūsų pačių, nebūtų ir Brexito. Galbūt nebūtų ir D. Trumpo, buvo galima suprasti iš subtilių užuominų. Mes ir Lietuvoje turėtume kitokią valdžią.

 

Kaunas – antra esminė mūsų pokalbio tema. Man tai – asmenybių miestas. Kaip Jūs matote Kauno identitetą? Ypač dabar, kuomet taip stipriai kabinamės į atskiras miesto istorijos temas, aktualizuojame pavienius laikotarpius, aplenkdami visumą, iš kurios kyšo daugybė skirtingų istorijos kontekstų.

Pergyvenau visokį Kauną. Pats gana aktyviai dalyvavau, buvau variklis, varovas. Nuo 1968 m., baigęs konservatoriją, organizavau galybę renginių, koncertų. Vedžiau džiazo vakarus „Vakaro“ kavinėje, rengdavau muzikos savaitės festivalius Profsąjungų rūmuose, muzikinius antradienius – tai vakarietiškos muzikos porcija – Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Vėliau – muzikinė studija Kauno dirbtinio pluošto gamykloje, buvome su jaunimu pastatę M. Maeterlincko operą „Ten, viduje“. Tai buvo maištingas laikotarpis, išpildantis tam tikrus lūkesčius. Sunku pasakyti, gal tarnybos kažkokią informaciją apie tą veiklą ir rinko. Man buvo dvidešimt ketveri, pats įdomumas. Po to karilionas, kur su tėvu grojome nuo 1956 metų, su kolektyvais, „Argo“ grupe – ji buvo elektroninės muzikos pradininkė Lietuvoje. Išleidome penkis diskus, kurie didžiuliais tiražais pasklido po visą pasaulį. Aš ir šeimą sukūriau gana vėlai, nes ne tuo gyvenau; kaip balerina, kol šoki, negali gimdyti. Tas laikotarpis, kaip sakė Proustas, prarasto laiko beieškant, man tapo prarasto laiko nesigailint.

Esu sukūręs dainą, po kurios kilo didelis skandalas. J. Marcinkevičius yra parašęs eilėraštį „Leninas dirba“, kuris, žinoma, labai rimtas. O aš parašiau muziką chorams, skirtą atlikti Dainų šventėje, akompanavo „Argo“. Labai daug eilučių, sudėtinga sugroti. Taigi visi susipainiojo, prasidėjo absoliutus chaosas, buvo sunku nesusijuokti. Gavosi toks „siūras“. Tai mano vienintelis įnašas į „leninianą“.

Paskui buvo visko. Labai sunkus laikotarpis – 1991-ieji metai. Viskas pasikeitė: santvarka, santykiai, aš gavau vieną pirmųjų antausių. Atsidūriau tokioje duobėje, depresijoje. Tuo metu mane pakvietė į elektroninių instrumentų parodą, kurioje pamačiau „Kurzweilą“ [elektroninis klavišinis instrumentas – J. G.]. Viskas, kaip katinui lašiniai. Jo kaina buvo didžiulė, bet užsidegiau, pradėjau pasakoti VDU rektoriui A. Avižieniui, kitiems profesoriams. Jie, pamatę mano depresyvią, baisią išvaizdą, pakvietė dirbti. Galiausiai universitetas kompensavo dalį instrumento kainos. Vėliau įsteigiau Viktoro Kuprevičiaus stipendiją šiai skolai grąžinti. Ji teikiama jau dvylika metų, tad skola išmokėta su kaupu. Įsigijau instrumentą ir šis mane išgelbėjo, su juo išplaukiau. Visa tai vyko čia, Kaune, ir labai aktyviai.

Metai po metų, gal ir natūralu, mano požiūris į kultūrinius veiksmus keitėsi, nusivylimas kultūros politika augo, po savo spektaklių „dingimo“, kariliono istorijos pasijutau nejaukiai. Tuomet tyliai pasitraukiau. Ir niekas nepasidomėjo, kodėl aš Kaune nebeskambinu karilionu, o koncertai vyksta Lietuvoje, užsienyje. Kodėl dauguma šalies teatrų rodo mano veikalus, tuo tarpu Kaune – nė vienas. Tai, žinoma, labai asmeniška, bet tai labai svarbus momentas.

 

Dar grįžkime prie miesto identiteto…

Vienoje LRT televizijos laidoje ketiname pasivaikščioti po prarastus Kauno ženklus. Kartu su architektu A. Karaliumi, jis taip pat dabar šioks toks „autsaideris“. Kaunas yra praradęs savo esminę simboliką – vaikų kavinę „Pasaka“, „Tulpę“, kur rinkdavosi visas elitas, Žydų banką, šalia jo buvusį pasažą. Kauko laiptus ketinama rekonstruoti, o juos tereikia sutvarkyti. Toliau – „Konrado“ kavinė, „Metropolis“, ten vaišinosi P. Galaunė, mano tėvas, grojo M. Hofmeklerio ansamblis! Kam tai trukdė?

 

Kartais tapatybės ženklų ieškojimas atrodo kiek desperatiškai. Tiesiog neaišku, ką su turimu paveldu mes darysime.

Bėda ta, kad mažai žmonių yra tikri kauniečiai. Panaši problema yra ir Sankt Peterburge. Nesakau, kad nereikia ar negalima statyti ar modernizuoti miestą. Yra daugybė modernių pastatų, įsiliejusių į miesto kontekstą. Bet Kauno tvarios istorinės atminties – nėra. Tik trumpalaikiai, keisti lozungai, kurie išmuša iš vėžių tikrus, nepiktybiškus kauniečius. Ir jie nedalyvauja procesuose. Reikia pastatyti į vietą „išnarintą“ mentalitetą.

 

Jeigu Jums dabar būtų dvidešimt penkeri, emigruotumėte?

Išvažiuočiau. Turėjau keletą progų. Viena jų – pasilikti Naujojoje Zelandijoje. Tuomet buvau kultūros viceministras, vykome aplankyti Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuvių. Velingtone grojau karilionu, beje, labai į mūsų karo muziejų panašiame komplekse. Po koncerto man pasiūlė pasilikti ir dirbti karilionieriumi. Vienu metu sudvejojau – kodėl ne? Tada pagalvojau apie savo nusenusius tėvus, apie tai, kad vis tik Lietuva man labai artimas kraštas. Atsisakiau. Buvau keletą sykiu ir paštu kalbinamas. Dabar, žinoma, jau per vėlu, nesugebėčiau įsitvirtinti. Nebent ramiam gyvenimui vykti į Šveicariją, kur nemažai lietuvių. Šiandien tik galiu džiaugtis, kad turiu daug darbų, idėjų, pasiūlymų. Tačiau Kaune tik gyvenu, su miestu neliko jokių meninių, kūrybinių ryšių. Gal aš pats kaltas, kad per griežtai vertinau Kauno savasties išgaravimo elementus.

 

Jūs keletą kartų paminėjote gebėjimą numatyti įvykius, vizionieriškumą. Kur mes judėsime toliau?

Muzikinėje kultūroje niekas nepasikeitė nuo to antradienio, kai žmonės suprato, kad jie turi muziką. Tik vertinimai, garsynas, ir tai nežymiai, jokių poslinkių formos srityje. Jokių pokyčių muzikos srityje nėra. Kalbant apie Kauną, jis turi būti ypatingai dėkingas lenkams, nes be Vilniaus okupacijos niekada nebūtų tapęs sostine ir įgijęs tai, ką turi dabar. Būtų likęs toks pats provincijos miestas kaip Kėdainiai ar Alytus. Visi dabartiniai praradimai vyksta, nes praeities situacija buvo nenatūrali. Kaunas tapo sostine prievartiniu būdu, buvo per mažas išlaikyti tuometinį sprogimą, nesivystė palaipsniui, kaip Vilnius. Tai gana nauja mintis. Kaip greit jis iškilo, taip greitai ir žlunga. Kaunas išgyvena saulėlydį.

 

Bet mes tikime, kad tai aušra.

Galbūt aušra ateis su 2022 metais. Bet ne su šia komanda. Su jais „kultūros sostinė“ ir dabar pasmerkta krachui. Jeigu „nepakelsime“ kontingento, bus panašiai kaip Vilniuje. Tai mačiau iš arti. Kalbant apie šią sėkmingai prasimušusią idėją, tai gera proga, kalbant apie tai, ką praradom ar prarandam, ką turime patys iš savęs sutelkti, tai gali būti įdomu pasauliui. Vėl kviesime pravažiuojančius, šešto „ešelono“ menininkus, kvazimenininkus, net nežinomus savo šalyje? Nematau didelio pakilimo, kol kas mes murkdomės. Ketiname būti kultūros sostine, o uždaromos bibliotekos. Kai pradedu taip kalbėti, man atsako: „Jūs ne taip suprantate“. Nesakau, kad egzistuoja tik viena tiesa. Tačiau net nėra diskusijų, visi susipriešinę – dailininkai, architektai. Kauno ateitis nei tragiška, nei komiška, jis turėtų tapti normaliu europietišku ir nelabai įdomiu miestu. Nes dabar jis sau nekelia uždavinio tapti miestu, kuriame yra tokie ženklai, tokios vietos, kurios būtų įdomios ne tik užsieniečiams, bet ir Lietuvos gyventojams. Nėra to pločio, jungties.

Prie visų šitų blogybių egzistuoja ir fantastiškų dalykų. Matau daug gerų koncertų, renginių, iniciatyvas rodo universitetų bendruomenės – visų neišvardinsi. Bet tai įgauna betvarkės, vienkartinio veiksmo jausmą. Taip išeina, kad miestas gyvena savo gražų oficialų gyvenimą, o menininkai – savąjį, šalia. Ir jie nepersipina.