Taip jau kortos iškrito, kad paauglystėje pankavau, todėl klausiau tik alternatyvios muzikos, nes taip buvo įprasta – jei esi pankas, kiti žanrai ne tau. Tokiu būdu gėdingai praleidau likusią tuomet paauglių klausytų kasečių lentynos dalį, kurioje kartu su žymiaisiais (nors dažnai ir klaidingai parašytais) 90-ųjų „Rap is not dead“ ir „Rap is cool“ gulėjo pats mano taip mėgstamos poezijos anūkas – repas. Jaunėlį išmintingosios tradicinių pažiūrų senjorės vaikaitį, pasidabinusį didesniais nei senolės žiedais ir apsmukusiomis kelnėmis, atradau perkopusi trisdešimt, ir čia labai tinka „geriau vėliau, nei niekada“. Abipusė meilė įsiplieskė akimirksniu – nereikėjo nei gėlių, nei deimantų, man pakako jo gražių žodžių (grožiui, žinoma, aštrumo netrūko). Numetus metaforas, be abejo, kalbu apie hiphopo muzikos ritmuose gudriai laviruojančią repo lyriką. Kaip paprastai ir būna įsimylėjus iš pirmo žvilgsnio, ši pažintis man nedavė ramybės – laužiau galvą, kodėl nėra leidžiamos repo lyrikos knygos, kodėl šios muzikos daugiausiai klausosi jaunimas, nors tekstai tokie gilūs, kodėl mes apie ją nesimokėme mokykloje ir galiausiai – ar tai yra poezija? Kadangi šeimynines problemas vienai spręsti pasirodė per sudėtinga, panagrinėti unikalių poezijos ir repo santykių ir kartu paieškoti jiems vietos šiuolaikinėje Lietuvos literatūroje pakviečiau vieną iš Lietuvos repo pionierių, „Despotin FAM“ prodiuserį ir tekstų autorių Vaiperį Vitalijų Despotin bei poetą ir vertėją Marių Buroką.

Tradicinė poezija ir repo tekstai kuriami analogiškomis technikomis, vyrauja panašios temos, tačiau juntama ryški šių dviejų poezijos formų atskirtis, galbūt net tam tikra diferenciacija, nustumianti repą į nepraustaburnių blogiukų kūrybos liūną. Kaip manote, kodėl taip yra?

Vaiper Vitalijus Despotin: Dabar repas – kiekvienam prieinama saviraiškos forma, ji itin paplitusi tarp jaunų žmonių, todėl, pažvelgus į žanro rėmuose esantį turinį, gali susidaryti labai klaidingas įspūdis, nes ten bus mažai kokybės. Tačiau tam, kad galėtum iš tiesų įvertinti repo kūrinio lyriką ir suvokti, ar ji verta poezijos titulo, turi ne tik išmanyti muziką, bet ir susipažinti su šio žanro specifika, jo kontekstu, pasidomėti, iš kokios kultūrinės aplinkos yra kilęs atlikėjas, kokias vertybes iš ten atsineša. Galutinės kūrinio vertės svorį sudaro daug sudedamųjų dalių.

Repas nebėra tik gatvės muzika, jame jau apstu įvairių temų ir formų, tačiau toks visuomenės požiūris ir kritika yra logiška, nes repo tekstų tematika kartais prasilenkia su padorumo ribomis. Reperiai dažnai sau leidžia visiškai tiesmukai vaizdžiai nupasakoti lytinį aktą ar žudynių sceną, tačiau pati kūrinio emocija ir kūrybinis užtaisas kyla iš gilaus noro išreikšti savo būseną, mintis, jausmus, tik tai atliekama šiek tiek kitokia forma. Galų gale, poezija yra klasikinės kultūros ištaka, o repas – pop kultūros vaisius, susiformavęs XX a., gal dar ir todėl poezijos įvaizdis yra tyresnis.

Marius Burokas: Taip, teisingai. O kalbant apie vaizdingą žudynių ir panašių scenų aprašymą literatūroje, pakanka atsiversti Homero „Iliadą“, ten nemažai puslapių skirta detaliam aprašymui, kur ir kaip įlindo ietis, kaip sutrupino blauzdikaulį, išvirto žarnos, iškrito akys ir t. t. O tai juk klasika, literatūros ištakos, tad tokių temų ir vaizdingumo tikrai netrūksta visuose žanruose.

V. V. D.: Visai gali būti, kad mitas, jog reperiai yra blogiukai, išaukštintas pačių vartotojų, kurie į repo muzikos sceną ir kontekstą per daug nesigilina. Kaip įprasta pop kultūroje, paviršiuje matomi pavyzdžiai dažniausiai skirti tik tam, kad generuotų pajamas šokiruodami, nes būtent tai traukia dabartinį vartotoją. Būtų įdomu paklausti poezijos ir repo, kaip jie patys jaučiasi dabartinėje vartotojiškoje visuomenėje, kurioje viskas yra daroma tik dėl peržiūrų ir paspaudimų skaičiaus.

Kaip per pastaruosius dešimtmečius prasiplėtė poezijos temų, formų ir technikų ribos?

M. B.: Ribų beveik nebeliko – kaip kas nori, taip ir rašo. Slemas [sakytinės poezijos varžytuvės – U. K.] yra puikus pastarojo dešimtmečio pokyčių Lietuvos poezijos lauke pavyzdys. Poezijos skaitymuose šalia tradicinių autorių vis dažniau pasirodo slemeriai arba jie yra ir poezijos autoriai, kaip, pavyzdžiui, Benas Januševičius. Neretai poetai bendradarbiauja su muzikantais, poeziją papildo muzika ir atvirkščiai – ypač tai pastebima dabar: Vytautas Stankus, Nerijus Cibulskas, keletas kitų poetų dažnai organizuoja savotiškus poetinius pasirodymus, skaitymus-koncertus.

V. V. D.: Džiaugiuosi, kad rėmų nebeliko, taip gimsta naujos netikėtos formos, kaip, pavyzdžiui, Kudirkos [MC Messiah, Žygimantas Kudirka – U. K.] surimuoti automobilių numeriai. Berlyne buvau slemo pasirodyme, kur kai kurie autoriai įpynė stand up’o elementus, toje pačioje vietoje vyksta ir džiazo kolaboracijos su slemu, kai gyva grupė pritaria skaitantiesiems.

M. B.: Tą kismą galima matyti ir kaip tam tikrą tęstinumą, ištakas galėtume atsekti iki pat dadaizmo ir avangardo. Iš esmės tai yra tas pats, tik atlikta naujomis priemonėmis – tuomet buvo viena forma, dabar – surimuoti automobilių numeriai.