Gediminas Jankauskas

Gero kino intensyvaus žiūrėjimo malonumas

Net didžiausiuose kino forumuose (Berlyne, Kanuose, Venecijoje) konkursines programas sudaro toli gražu ne vien šedevrai, ir favoritais ne visada tampa patys geriausi. O nepajėgiančios kovoti su vis labiau įsigalinčiais komercinio kino dėsniais įvairios kinematografinės „mažumos“ buriasi į smulkesnius rezervatus, kad galėtų ir save parodyti, ir į kitus panašaus likimo brolius bei seses pasižiūrėti. Kartais tokie stichiški migrantai ilgam apsistoja visiems palankioje susitikimo vietoje ir ten ima formuotis gražios tradicijos.

Vasarą Lenkijoje vyksta tiek daug kino festivalių, kad iš vieno į kitą iki rudens pradžios migruoti galima beveik be pertraukų. Vieni turi pastovią dislokacijos vietą, kiti keliauja per kelis Lenkijos miestus. Bet pakankamai margame kino festivalių žemėlapyje nedidelis Lenkijos kurortinis miestelis Lagovas, pasislėpęs miškuose ir apsuptas ežerų netoli lenkiško „Žaliakalnio“ – Zielona Guros – turi ypatingą statusą. Nes čia tuoj po Joninių prasideda seniausias kino festivalis šalyje, dažniausiai vadinamas Liubušės kino vasara (LLF). Nuo pat festivalio pradžios (1969 m.) du dešimtmečius šis forumas apsiribojo tik lenkiškais filmais, bet 1990-asiais metais praplėtė geografiją ir įtraukė į savo veiklą Vidurio bei Rytų Europos šalių filmus.

Lietuviai Europos kino kontekste

Jau dvidešimt septynerius metus kasmet Lagove dalyvauja ir lietuviški vaidybiniai bei dokumentiniai filmai. Du kartus prizą „Sidabrinė kekė“ yra laimėję režisieriaus Gyčio Lukšo vaidybiniai filmai „Žemės keleiviai“ (1992 m.) ir „Duburys“ (2009 m.), o šiemet dokumentinių filmų žiuri (kurios nariu buvo ir šių eilučių autorius) dar vieną „Sidabrinė kekę“ skyrė patyrusio dokumentininko Audriaus Stonio filmui „Moteris ir ledynas“. Vaidybinio kino konkurse su lenkiškais, vengriškais, čekiškais bei slovakiškais filmais varžėsi jauno režisieriaus Andriaus Blaževičiaus drama „Šventasis“. Abu šie filmai Lietuvoje visai neseniai pripažinti pačiais geriausiais kūriniais savo kategorijose ir apdovanoti „Sidabrinėmis gervėmis“.

Atidžiai ieškantis ir visada randantis šalia mūsų, o kartais – gerokai toliau gyvenančius originalius žmones, savo naujausio filmo heroję A. Stonys aptiko… 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tian Šanio kalnuose Centrinėje Azijoje šalia Kazachstano, Kirgizijos ir Kinijos valstybių sienų jau trisdešimt metų vienui viena gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė, tyrinėjanti ledynus ir su jais susijusius fizinius procesus (toks mokslas vadinamas glaciologija).

Kalnų romantika – seniai pasaulinio kino plėtojama tema. Trečiojo dešimtmečio Vokietijoje net egzistavo atskiras žanras – „kalnų filmai“. Sovietų Sąjungoje kalnų romantiką išpopuliarino kino juosta „Vertikalė“ ir joje skambėjusios Vladimiro Vysockio dainos. Kalnuose plėtojosi vieno geriausių lietuviško poetinio realizmo šedevrų „Paskutinė atostogų diena“ (rež. Arūnas Žebriūnas) veiksmas.

Filmas „Moteris ir ledynas“ užburia nuo pirmųjų kadrų, ir ši kino magija nepalieka ramybėje iki finalinių titrų. Tokio ekologiškai gryno dokumentikos perliuko seniai neteko matyti. Neskubus filmo ritmas ir nuostabūs operatoriaus Audriaus Kemežio nufilmuoti vaizdai leidžia tiesiog fiziškai pajusti kaprizingą gamtos charakterį, su kuriuo kontrasto principu „rimuojama“ budistiškai rami šioje beveik kosminėje erdvėje save atradusios moters būsena. Tikriausiai buvo didelė pagunda pakalbinti heroję, tai A. Stonys dažnai darė anksčiau, tačiau šį kartą daugiau už bet kokius žodžius sako patys vaizdai.

Minimalistines išraiškos priemones renkasi ir vaidybinio filmo „Šventasis“ režisierius A. Blaževičius, kurio debiutinis filmas „Dešimt priežasčių“ 2011-aisiais pelnė pagrindinį prizą festivalio „Scanorama“ konkursinėje programoje „Jauna Lietuva trumpai“, o po metų buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias trumpametražis vaidybinis filmas. Savo pirmąjį pilnametražį filmą režisierius pristatė taip: „Tai pasakojimas apie krizę: ekonominę, finansinę, tikėjimo. Jauno žmogaus vertybių krizę, kurią išgyvena daugelis iš mūsų.“ Filmo veiksmas vyksta 2008 m. kažkur Lietuvos provincijoje. „Sidabrine gerve“ apdovanotas aktorius Marius Repšys vaidina jauną vyrą, kurio įprasto gyvenimo ritmą sujaukia staiga užgriuvusi bedarbystė. Dvi mažametes dukras auginančiai jaunai šeimai tai – tikra drama, jau nekalbant apie skaudų smūgį elementariai vyriškai savimeilei. Drauge su naujais iššūkiais Vytą užvaldo apatija viskam, išskyrus gal „Youtube“ kanale pamatytą įrašą, kuriame kažkoks keistuolis teigia nykioje mūsų daugiabučių kasdienybėje pamatęs gyvą Kristų.

Filmo autoriai neieško efektingų siužeto posūkių ir nesistengia, kaip dabar įprasta, intriguoti žiūrovą. Tačiau jiems pavyksta, kaip taikliai pastebėjo kolegė Živilė Pipinytė, „diagnozuoti šių dienų Lietuvos fizinę, dvasinę būseną, įvardyti nematomų žmonių troškimus ir nusivylimą“.

Dramatiškų portretų galerija

Pastaruoju metu pastebimas biografinių filmų renesansas. Dažniau ekranizuojamos istorinių asmenybių, menininkų ir politikų gyvenimo istorijos. Tokie filmai nebuvo retenybė ir anksčiau, bet dabar juose atsiranda nauja savybė – autoriai stengiasi, kad vaizdai jų filmuose būtų panašūs į madingų blizgių žurnalų iliustracijas. Atitinkamai koreguojamas ir turinys, kuriame prabangūs drabužiai, madingi aktoriai ir įspūdingi interjerai būna svarbesni už istorinę tikrovę.

Bet yra ir priešingas šios tendencijos polius, kuriame rikiuojasi į kompromisus nelinkusių kino menininkų filmai, nespekuliuojantys garsių žmonių biografijos faktais ir neprisitaikantys prie madingos konjunktūros. Nemažai tokių kūrinių parodyta ir LLF ekranuose.

Šiemet mirusio patriarcho Andrzejaus Wajdos paskutiniame filme „Povaizdžiai“ ne tik tobulai atkuriama „Komunos laikų“ (taip mūsų artimiausi kaimynai įprastai vadina socialistinės Lenkijos epochą) atmosfera, bet ir dar sykį primenama, kad, anot klasiko, „neįdomių žmonių nebūna“. Pagrindinis „Povaizdžių“ herojus – lenkų tapytojas Władysławas Strzemińskis, kurio darbai yra labai svarbūs XX a. avangardui, bet žinomi mažiau nei jo bičiulių Vasilijaus Kandinskio ar Kazimiro Malevičiaus kūryba. Režisierius apsiriboja paskutiniuoju menininko gyvenimo laikotarpiu, kai už drąsą viešai priešintis socialistinio realizmo dogmoms ir atvirai reiškiamas stalinistinei meno politikai prieštaraujančias idėjas W. Strzemińskis buvo išmestas iš Lodzės dailės akademijos ir išbrauktas iš Menininkų sąjungos sąrašų. Pastaroji sankcija reiškė ne tik draudimą įsigyti dažų tapymui, bet ir talonų maistui. Dar Pirmajame pasauliniame kare netekusiam kojos menininkui tai buvo tolygu mirties nuosprendžiui. Bet W. Strzemińskis iki paskutinio atodūsio liko ištikimas savo idealams ir mirė vienišas 1952-aisiais, per patį stalininės „kultūrinės revoliucijos“ apogėjų (scena, kurioje menininkas miršta, pargriuvęs tarp vitrinos manekenų, prilygsta A. Wajdos ankstyvojo šedevro „Pelenai ir deimantas“ (1958 m.) finalui, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Bogusławas Linda įrodė, kad įžengė ne tik į gyvenimiškos brandos periodą, bet ir gali sukrėsti žiūrovus subtiliai valdomais aktorinio meistriškumo „povaizdžiais“).

Žymos: