Gudrus yra besimokantis iš kito, išmintingas – pastebintis kito klaidas ir jų nekartojantis savo gyvenime. Gudrių daug, o išmintingų maža ne todėl, kad pakartoti ar pamėgdžioti lengviau nei susilaikyti nuo pagundos lipant ant grėblio tvirtinti „man taip nebus“. Daugelį dalykų suvokiame „ne tada, kai reikėjo“, „per vėlai“. Be to – „atsirado mat pienburnis“ arba „kažkoks senis“, ims ir pamokys, tai jau ne. Gerų pamokų esmė yra ne kito, o paties mėginimai – kotas tarpuragin, klausimai, ieškojimai, suvokimas. Tai vyksta visą gyvenimą. Ką girdi pirmąjį išsiskyrimą su mylimuoju išgyvenantis paauglys, kai jam koks knygius cituoja Rytų išmintį – „ir tai praeis…“? O ką girdi šį posakį prisiminęs pusšimčio sulaukęs žavingas palaidūnas, žiūrintis į ryte miegančios mergaitės jauną kūną? Ir kodėl niūniuodamas „tai praeis, ir tai praeis“ šypteli aštuntąją dešimtį perkopęs sodininkas, stebėdamas byrančius rugpjūčio rožės žiedlapius?

Šiais laikais geriausi mokytojai „iš lūpų į lūpas“ tradiciją numarinusiesiems yra tie, kurių nematome, nepažįstame, kurie nesikiša ir nebaksnoja, o per saugų nesusidūrimo akis į akį atstumą retkarčiais su mumis pasikalba. Pokalbio reikia visiems – pasitarti, išklausyti, pasipasakoti, išgirsti, gauti. Taip, žinoma, FaceBook yra greičiausia pasaulyje knyga – ir pats parašai, tapdamas sau gražiu, ir su kitu pasitari, nes jis kietas, ir trečią paskaitai, nes jo sekėjų gausa rodo artimą pranašui statusą. Tačiau kaip bebūtų keista, spausdintinės knygos – storos ir plonos, minkštos ir kietos, mistinės ir kulinarinės, sielovadinės ir pornografinės, gliancinės ir ekologiškos – vis dar šturmuoja įvairiausių mugių sienas, lengvai užkariaudamos Frankfurtą, Turiną, Geteborgą, Boloniją, Varšuvą, Jeruzalę, Vilnių ar kitus didingus valstybių kultūros fortus. Atsigavusi knygų industrija prikėlė popieriaus gamintojus, spaustuvininkus, iliustratorius, šimtus paskatino tapti plunksnos broliu / klavišo seserimi… Lietuvoje dirbtinai pinigų įsisavinimo tikslu sukurtas projektas „Skaitymo metai“ nė mažiausiu taškeliu nespindi ryškiau už skaitymo metą, savaime ištikusį dalį žmonijos.

Ir šitas judesys yra daug pranašingesnis už šalių lyderių impotenciją ar frustraciją, vietinės reikšmės kunigaikštukų sindromus ir manijas, dešiniųjų ir kairiųjų stovyklose deginamus laužus, paskui baltą, žalią, raudoną ar vaivorykštinę vėliavą sekančias minias. Nes juk ir tai praeis. Bet raštai… Jie nedega ne tik todėl, kad „kas skaito, rašo, duonos neprašo“. Todėl, kad ratas apsisuka ir grėblys visada smūgiuoja į galvą, todėl, kad kiekvienas karalius labiausiai bijo poeto, todėl, kad Platonas, Seneka, Isa, Li Bo, Petrarka, Šekspyras, Gėtė, Donelaitis, Maironis ir kiekvienas nežinomas liaudies dainos autorius iš tikrųjų yra nemirtingi, todėl, kad biblioteka visada sveria daugiau už pilį Bahamuose ar paauksuotą Ferrarį.

Drauge su knygos atgimimu ima ryškėti dar vienas dalykas – poreikis išgyventi laiką. Ne prastumti, „pračilinti“ ar „prakimarinti“, bet gyventi lėtai, mėgaujantis, ragaujant, apčiuopiant, įsigilinant. Lėtas laikas drauge su knyga yra geriausi vedliai išminties link. Ir grėblių mažiau, ir revoliucijos ne tokios būtinos, ir visuomenės ne tokios patiklios. Todėl tik laikas parodys, kurie praeis, o kuriems tik „tai praeis“.