Scena iš G. Verdio operos „Traviata“. Dirigentas – J. Tallat-Kelpša, režisierius – K. Glinskis. Miesto teatras Kaune, 1920 m. Iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Pirmųjų Lietuvos operos žiūrovų emocijos

Kad ir kaip stipriai mylėčiau šiuolaikinį teatrą – jo specifinę kalbą bei įvairius netikėtus eksperimentus, mezgant dialogą su mokslu, filosofija, technologijomis ir dirbtiniu intelektu, – turiu pripažinti kartais pagaunanti save galvojant, kaip malonu būtų apsilankyti spektaklyje, kuriame galėtum stebėti aiškiai suprantamą žmogišką istoriją, pažadinančią stiprias emocijas. Būtent tokią progą suteikė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pristatyta naujausia Giuseppe’ės Verdio „Traviatos“ premjera. Originalo (italų) kalba atliekama choreografės Anželikos Cholinos režisuota opera ir Francesco Marios Piave’ės librete aprašyta tragiška jaunos merginos istorija leido mėgautis vadinamuoju klasikiniu operos menu. Taip pat ėmė kirbėti klausimas, kokias emocijas prieš šimtą metų tame pačiame pastate patyrė pirmieji ką tik įsikūrusio profesionalaus Lietuvos teatro lankytojai – tarpukario kritikai bei miestiečiai.

SCENOJE ATGIMUSIOS TIKROS ISTORIJOS

„Traviata“ – pirmoji opera Lietuvos teatre – sceną išvydo 1920 m. gruodžio 31 d. Lietuvių meno kūrėjų draugijos įsteigtoje Operos ir dramos vaidykloje Miesto teatro (vėliau – Valstybės teatras; dabartinis Kauno valstybinis muzikinis teatras) patalpose. Pasitinkant Naujuosius metus ji tradiciškai rodoma iki šiol. Paradoksalu – juk vaizduojami įvykiai nėra linksmi. Pagrindinė istorijos veikėja Violeta Valeri – jauna mergina (Paryžiaus kurtizanė), kuri serga džiova, todėl džiaugiasi kiekviena likusia gyvenimo akimirka. Kartais lyriškai, kartais nerūpestingai. Operos pradžioje vaizduojamame pokylyje Violeta sutinka Alfredą Žermoną – ją nuoširdžiai pamilusį jaunuolį. Protagonistė supranta, kad būdama kurtizanė, ir dar kamuojama nepagydomos ligos, į gerbėjo simpatijas atsakyti negali, bet visgi pasiduoda jausmams ir tarp jų užsimezga romantiška draugystė, pora apsigyvena kartu. Tačiau idilę pertraukia Alfredo tėvas Žoržas Žermonas, Violetos prašantis išsižadėti laimės dėl jo sūnaus reputacijos, kurią jų santykiai esą gadinantys. Herojė sutinka pasiaukoti ir parašo Alfredui atsisveikinimo laišką. Po kurio laiko tiesa paaiškėja ir jis skuba susitaikyti su mylimąja, tačiau jau per vėlu – nualinta ligos Violeta miršta.

Atsakymo į klausimą, kodėl ši opera tokia mėgiama viso pasaulio žiūrovų, reikėtų ieškoti jos sąsajose su realiai gyvenusių asmenybių istorijomis, kurių esama ne vienos. G. Verdis aptariamą kūrinį 1853 m. rašė remdamasis savo asmenine patirtimi – jo antroji žmona taip pat sirgo, kompozitorius ją slaugė ligos patale, mylimoji mirė jo akyse. Galbūt todėl melodijose pavyko itin natūraliai ir giliai įamžinti tikras žmogiškas emocijas, kurių kartais taip stinga šiuolaikiniame teatre.

„Traviatą“ įkvėpė ir Alexandre’o Dumas (sūnaus) klasika tapusio romano „Dama su kamelijomis“ pagrindinės veikėjos – iš tiesų gyvenusios kurtizanės Marie Duplessis, knygoje vadinamos Margarita Gotjė, – likimas. Ši moteris vyrus žavėjo ypatingu grožiu bei išsilavinimu, savo simpatiją jai reiškė nemažai gerbėjų, tarp jų – žinomi kompozitoriai, rašytojai, dailininkai. Pats Dumas buvo stipriai įsimylėjęs Duplessis, tad romane, kurį vėliau perrašė į dramą, taip pat papasakojo savo istoriją. Jaunuoliai susitiko dvidešimties, tačiau buvo priversti išsiskirti, o po trejų metų mergina mirė; vis tik rašytojas jos neužmiršo iki pat savo gyvenimo pabaigos. Visuomenė smerkė Marie už jos turtingų vyrų meilužės statusą ir lengvabūdiškumą. Dėl pernelyg didelio tikroviškumo XIX a. viduryje Dumas knyga buvo sutikta priešiškai. 1852 m. Verdis Paryžiuje pamatė pagal „Damą su kamelijomis“ pastatytą spektaklį, kuris jį labai sužavėjo, ir apsėstas stipraus įkvėpimo parašė „Traviatą“. Operoje jis vaizdavo ne istorinį laikmetį, bet būtent esamąjį, kas buvo labai neįprasta; susirinkę žiūrovai regėjo savo pačių atspindį, o tai daug kam nepatiko. Galima sakyti, kad garsusis kūrinys dvelkia tik­roviškumu dar ir šiuo aspektu.

Atskleisti pagrindinės veikėjos tragiškumą, jos vidinį konfliktą, akimirkos trapumą – nemenkas iššūkis solistams, nuo kurių patirties priklauso operos įtaigumas, tad premjeras lydėjo ir nesėkmės. Pirmą kartą „Traviata“ pastatyta Venecijoje, „Le Fenice“ teatre, 1853 m. kovo 6 d. Didžiulės sėkmės ji nesulaukė, netgi buvo nušvilpta, tačiau toje pačioje Venecijoje vėlesniais metais pristatyti variantai sutikti jau gerokai palankiau, be to, kūrinys vis labiau populiarėjo ir už Italijos ribų.

OPERA „IŠ NIEKUR“

Na, o Kaune „Traviata“, ją atliekant lietuvių kalba, atidarytas Nacionalinis operos teatras, kurio pradžia buvo labai sunki – trūko solistų, kitų kūrėjų (ypač choro, baleto šokėjų), patirties bei ypač finansų. Būtent šios operos ir buvo imtasi todėl, kad ji nereikalavo tiek daug resursų kaip kitos (pradžioje svarstyta minėtajai progai rinktis Antono Rubinšteino „Demoną“ ar Piotro Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“). Susibūrusi spektaklio kūrybinė komanda – pagrindinius Violetos ir Alfredo vaidmenis atlikę solistai Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė ir Kipras Petrauskas, režisierius Konstantinas Glinskis, dirigentas Juozas Tallat-Kelpša bei kt. – iki premjeros turėjo itin mažai laiko, tad sukosi, kaip išmanydami. Net ir dirbant minimaliomis sąnaudomis, lėšų viskam neužteko, todėl kai kuriuos daiktus, daugiausia drabužius, jie tiesiog atsinešė iš namų, o Galaunienė Violetos mirties scenoje paklojo savo pačios patalynę.

Žymos: