Vilmanto Dambrausko nuotrauka
Kalbino Alfredas Kukaitis

GEDIMINAS DAPKEVIČIUS: MUZIKA GALI REIKŠTIS ĮVAIRIAUSIAIS BŪDAIS

Gediminas Dapkevičius – gerai žinomas kompozitorius, klavišininkas, pedagogas, vienas eksperimentinės elektroninės muzikos Lietuvoje pradininkų. Jo kūrybai būdinga Rytų meditacijos jungtis su baltiškąja mitologija, neretai – ir džiazo elementais. Pastaruoju metu Gediminas siekia įkūnyti ir skleisti holistinės muzikos idėjas. Kai tarėmės dėl interviu „Nemunui“, sutiko atsakyti į klausimus, tačiau su išlyga, kad kalbėsimės ne apie jį, bet apie muziką.

Kūrybinio kelio pradžioje komponavimo klausimais Tave konsultavo kaunietis kompozitorius Giedrius Kuprevičius, vėliau kompozicijos mokeisi pas vieną žymiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos klasikų Eduardą Balsį. Kokie jie išliko Tavo atmintyje? Kurios jų mintys, patarimai Tau svarbūs iki šiol?

Muzikos prigimtis yra tokia, kad, norint ją rašyti, geriausia mokytis ne iš knygų ar vadovėlių, bet iš pačios muzikos ir ją kuriančių asmenybių. Maestro Giedrius Kuprevičius mane žavėjo nuo vaikystės. Pamenu vieną jo improvizacijų vakarą Šiauliuose. Buvo gūdus sovietmetis, ką tik po Romo Kalantos susideginimo Kaune. Koncerte maestro į savo improvizacijas įtraukė ir žiūrovus. Jam diriguojant, visa salė dainavo „Saugokim gamtą“, bet viduje kiekvienas jautėme, kad tai yra apie kai ką daugiau. Suvokimas, jog per muziką gali būti laisvas, mane sukrėtė. Laisvės, galimybių pojūtis ir tai, kad muzikoje galima daryti ką nori, buvo nuostabi pamoka, gauta iš maestro. Vėliau pamenu sekmadienių rytmečius Giedriaus Kuprevičiaus namuose Žaliakalnyje, jo įžvalgas apie gausybę skirtingų žanrų. Vangelis, Tomita, Steve’as Reichas, Philipas Glassas… Giedriaus Kup­revičiaus kompozicijose mane visada žavėjo stilių įvairovė, vieno žmogus gebėjimas šitiek jų sujungti savo kūryboje. Muzika reiškiasi daugybe būdų. Manau, kiekvieno autoriaus atveju tai atskiras, unikalus pasaulis su savo dėsniais, žaidimo taisyklėmis ir tikslais. Prisimenant buvusius mokytojus, kartais iškyla ne jų pasakyti žodžiai, bet tam tikri momentai, akimirkos. Pavyzdžiui, maestro Eduardo Balsio skaidri, lengva šypsena jam kalbant apie Muziką.

1981 m. kartu su Gintaru Kizevičiumi įsteigei elektroninės muzikos laboratoriją „Solaris“, kuri buvo viena pirmųjų eksperimentinės elektronikos grupių Lietuvoje. Kaip šią patirtį vertini šiandien?

Tuo metu pasaulyje išaušo elektroninės muzikos era. Lietuvoje atsirado pirmieji sintezatoriai. Man labai pasisekė, kad mano brolis – elektronikos inžinierius ir didelis melomanas. Jis mums padėjo įsigyti ir pats sukonstravo keletą sintezatorių. Elektroniniai muzikos instrumentai iš tikrųjų sukėlė perversmą – jiems jau nebetiko akademiniai komponavimo principai, formos. Žaisdamas su sintezatoriaus parametrais, sukiodamas begales rankenėlių, patenki į naują negirdėtų garsų pasaulį ir kartu – į savo vidinį kosmosą, rezonansas sukelia iki tol nepatirtas būsenas. Gal dėl to „Solario“ muziką vadinom eksperimentine. Kiekvienas kūrinys – tai kelionė, pasinėrimas į paslaptingą Soliario okeaną, į savo pasąmonės gelmes. Skambant vienam sintezatoriaus tonui, pasukus resonance rankenėlę ir pridėjus šiek tiek tembrinės moduliacijos, atsiduri meditatyvioje erdvėje, tarsi skambant indiškos tampuros garsams. Laikas sulėtėja, ir tu jau paralelinėje tikrovėje. Besisukanti, besikeičianti ritminė sintezatoriaus sekvencija, išnykstanti ir atsirandanti, sukurianti begalinio greičio iliuziją, sviedžia tave kažkur į kitą visatą su septynių saulių sistema… Tai buvo gera patirtis.

Didžiajai Tavo kūrybos daliai būdingas elektroninis skambesys, tačiau šiuolaikiniai sintezatoriai ir kita garsinė įranga sensta taip pat sparčiai, kaip ir visi kiti IT įrankiai (kompiuteriai, telefonai ir t. t.). Kaip sprendi šią problemą?

Per ilgą laiką esu sukaupęs nemažą „vintažinių“ sintezatorių kolekciją. Juos labai mėgstu, nes tai – klasika. Kai reikia autentikos, naudoju būtent šiuos instrumentus. Kompiuteriai sensta. Kas keletą metų tenka juos atnaujinti. Gera žinia ta, kad šiuolaikinės technikos galimybės leidžia vienoje mažoje dėžutėje turėti visą garso studiją su virtualiais muzikos instrumentais, tarp jų – ir legendinių sintezatorių, tokių kaip „Mellotron“ ar Vangelio mėgiamo „Yamaha CS80“, emuliacijomis. Pirmieji sintezatoriai kurti orientuojantis į aukščiausio lygio muzikos ir muzikantų poreikius. Jų originalai dar dabar neįkandamai brangūs. Yra ir puikių naujų technologinių sprendimų. Kadangi pats nesu įvaldęs pučiamųjų, man patinka naudotis naujos kartos pūtimo MIDI kontroleriu (breath controller). Pasitelkęs jį, MIDI signalus galiu valdyti ne tik pūtimu, sukandimu, bet ir galvos judesiais. Taigi, turiu priemonę labai ekspresyviai ir dinamiškai groti virtualiu klarnetu, fleita ar savo sukurtais hibridais.

Žymos: