Sunkiai jos atsiveria. Ypač žiemą. Masyvios, primena labiau vartus nei duris. Nesakau, kad pragaro ar dangaus, nesakau. Pilkos, kiekvienais metais naujai nutepamos dažų sluoksniu. Ant viršaus, nes taip greičiau. Iš šalies, jei pažiūrėsi, atrodo kaip nuolat tirpstantis, tekantis pilkas sniegas – tik sustingęs. Užšalusios srovelės, pilkos sukietėjusios ašaros, srūvančios gigantiškomis mokyklos durimis. Turbūt tik pirmą ir tik paskutinį kartą jos atveriamos su džiaugsmu – su viltimis ir gėlėmis ateinančių pirmokų ir į nežinią, į geidžiamą laisvę išeinančių vienuoliktokų.

Būna akimirkų, kai žūtbūtinai prireikia įvaizdžių, veidų, tekstų, kuriuos kaip kokią kortą ar fotografiją galėtumei išsitraukti iš atminties. O ypač nelaimių, stichinių ar nestichinių, metu. Ištikus stipriam sukrėtimui norisi atsiminti gerą, šiltą mamos, mielo artimojo arba mokytojos veidą. Iš gilaus praeities šulinio. Tik kas, jei tokios mokytojos žmogus neturėjo? Buvo vaikystė, tėvai arba bent vienas jų, o gero, mylimo mokytojo (čia lytis anaiptol nesvarbi) nebuvo. Tiesiog nebuvo. Daug žmonių man yra tai liudiję. Daug yra liudiję ir priešingai. Man pasisekė, aš turėjau.

Mano vaikystės metais retas kuris nebijojo mokytojų. Mokykla keldavo įvairiopus jausmus: be išdaigų, draugų, pertraukų, ypač ilgosios su bandele už tris kapeikas ir arbata, be kvapą gniaužiančio nuotykio su visa klase nutarus sprukt iš pamokų, mokinio gyvenimo scenoje likdavo amžinai nervingos, rėkiančios mokytojos, egzaminai, kontroliniai, neatlikti ar užmiršti namų darbai, neigiami pažymiai ir pažymių knygelės, kviečiančios atvykti į mokyklą tik su tėvais. O kur dar represuojanti suolų eilė vien algebros dvejetukininkams ar fizinio mokytojas, raktais ištreniruotu judesiu smagiai pravarantis blogai užduotis atliekantiems mokiniams per sėdimąsias?

Ne man vienam egzaminų siaubas vis dar grįžta į sapnus, priversdamas patirti ne trokštamą katarsį, kaip tai nutinka geros pjesės metu, o mirtiną siaubą. Didžioji mįslė, kodėl nesapnuojami gerieji mokytojai (juk jų būta)? Kodėl mokykla siejasi tik su minoru ir beveik su niekuo daugiau?

Manau, kad amerikietiško filmo „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ esmė tiktų anai (o gal ir ne vien jai) pedagogikos sistemai, kai mokytojas, nudrengtas buities ir asmeninių rūpesčių, dar turi išsaugoti profesinį darbą. Ar gali jis, jei, žinoma, talentingas, gyvendamas vien vadovėliniu pasauliu (kitam norų ir laiko nelieka), plėsti savo pasaulėvaizdį tiek, kad uždegtų ir vaikus? Jei žmogus nekuria savęs, jis neišvengiamai kuria tuštumą, kuri skleidžiasi aplink, stumdama jį ir jo aplinką beprasmybės pusėn. O kas gali būti baisiau už tuštumą kuriantį mokytoją? Marcelijus Martinaitis, viename interviu su meile paminėjęs savo baigtą „tokią labai mielą Gervinių kaimo septynmetę“, vėliau pasakojo ganėtinai komišką istoriją, kaip įkaušęs majoras Vilniaus komisariate primygtinai norėjo jį pasiųsti į vakarinę suaugusiųjų mokyklą, nes niekaip negalėjo suprasti, kaip galima turėti aukštąjį, nebaigus vidurinės.

Dabar sunku įsivaizduoti, kad šiuolaikiniai vaikai pamokų metu perrašinėtų eilėraščius? O mes, devintokai, perrašinėdavom. Ir savo noru. Ir ne per literatūros pamokas. Tai anaiptol ne nostalgiškas atodūsis. Prisimenu bent kelis atvejus, kai eilėraščiai iš knygos, kurią labai trumpam, vienai pamokai, išsiprašei, atrodydavo tiek pat geidžiami kaip ir kokie amerikietiški „Bee Gees“ ar „Deep Purple“ vinilai arba magnetofono juostelės, pasiskolintos iš paralelinės klasės bičiulio ar jo kaimyno, pravarde Spekas. Štai ką reiškė unikaliõs lietuvių literatūros mokytojos buvimas.