Rengiant „Filomatą“, skirtą „Aušros“ 100-mečio sukaktuvėms. Iš kairės: Violeta Micevičiūtė, Vidmantas Valiušaitis, Gediminas Jankus, Dalija Vaivarienė. Sauliaus Markevičiaus nuotrauka
Kalbino Saulius Vasiliauskas

Vidmantas Valiušaitis: „Man labiau rūpėjo buvimo prasmė“

Berengiant disertaciją apie jaunųjų rašytojų sambūrius sovietmečiu, tenka peržiūrėti gausybę archyvų, anuometinės spaudos puslapių, prisiminimų knygų. Visgi ne mažiau svarbi (jei ne svarbesnė) medžiagos rinkimo dalis – bendravimas su gyvais liudininkais, rašytojais, kritikais, leidėjais ir kitais sovietmečio literatūros lauko dalyviais. Vienas tokių pašnekovų – Vidmantas Valiušaitis – žurnalistas, publicistas, redaktorius, devintajame dešimtmetyje reiškęsis kaip reiklus ir drąsus literatūros kritikas. Išsaugojęs daugybę tą laikotarpį fiksuojančių objektų (laiškų, nuotraukų, įvairių tekstų rankraščių ir kt.), V. Valiušaitis ne tik sutiko jais pasidalyti, bet ir skirti laiko pokalbiui apie to meto literatūrinį, kultūrinį jaunimo gyvenimą Kaune ir Vilniuje.

Norėčiau pradėti nuo jūsų patirčių dalyvaujant Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos ir anuometinio Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto (toliau – VU KVF) literatų klubo veiklose. Regis, buvote vienu pastarojo sambūrio vedlių, kurį laiką – jo pirmininku?

Nedrįsčiau sakyti, kad „įkūriau“ VU KVF Literatų klubą. Tam tikras literatūrinis gyvenimas fakultete vyko jau iki mano studijų šioje aukštojoje mokykloje pradžios. Aš čia įstojau 1981 m., praėjus dvejiems metams po mokslų Kauno politechnikos institute baigimo. Tais pačiais metais VU KVF baigė stiprus filologų kursas, tarp kurių buvo fakulteto literatų veikloje pasireiškusių asmenybių: Emanuelis Zingeris, Česlovas Navakauskas, Rita Liutkutė, Eugenijus Striaukas, taip pat kiek anksčiau fakultetą baigusios Audra Stasiukonytė, Silvija Juodzevičiūtė, kai kurie kiti lituanistai. Tai jie ėmė leisti sienlaikraštį „Filomatas“, kurį redagavo E. Zingeris. Taigi, mano studijų metų literatūros mėgėjų uždavinys buvo lengvesnis – tęsti, kas jau buvo pradėta, ir pagal galimybes paįvairinti to studentiško literatūrinio gyvenimo formas.

Norint suprasti minėtojo „literatūrinio gyvenimo“ – šiandienos akimis žvelgiant, labai riboto ir visiškai paraštinio – prasmę ir motyvaciją, reikia prisiminti sąlygas, kuriomis ši veikla skleidėsi. O sąlygos sovietinio totalitarizmo santvarkoje laisvai literatūrinei kūrybai, kaip ir bet kuriai kitai komunistinės ideologijos nesuvaržytai veiklai, buvo išskirtinai nepalankios. Bet kokia viešoji raiška, ypač spausdintas žodis, griežtai kontroliuota ir cenzūruota. Prieš spausdindamas menkiausią skelbimą apie literatūros vakarą, turėdavai jį nešti cenzoriui, prieš tai gavęs savo įstaigos vadovo motyvuotą raštą, ne tik laiduojantį spaustuvės išlaidų apmokėjimą, bet ir pagrindžiantį jo suderinamumą su sovietinės valstybės „ideologinėmis ir moralinėmis normomis“.

Patys renginiai, įskaitant literatūros vakarus, taip pat buvo kontroliuojami – tarp žiūrovų ir klausytojų visada atsirasdavo žmonių, gaudavusių algą už tai, kad neviešai raportuodavo atitinkamoms tarnyboms apie jų dalyvių „ideologinę brandą“. Todėl savicenzūros instinktas – neliesti temų ir problemų, kurios nepatiktų ideo­loginiams cerberiams – buvo neišvengiama to meto viešosios raiškos dalis.

Taigi, „literatūrinė veikla“ buvo susijusi ne vien su „kūrybiškumo“ bei „laisvalaikio praleidimo“ reikalais, bet ir su tam tikromis rizikomis, ypač fakulteto vadovybei ir profesūrai, kuri dėl kokio nors neatsargaus ar neapgalvoto studentų elgesio lengvai galėjo būti apkaltinta, tarkime, „sudariusi sąlygas atsirasti antitarybinės veik­los židiniui“.

Toks iš pirmo žvilgsnio menkas dalykėlis kaip sienlaikraštis „Filomatas“ tada buvo gana rimtas galvosūkis dekanui: leisti ar neleisti? Kitur panašios praktikos nėra. Cenzūruojamas nebus. Studentai prirašys „vėjų“. Apskųs. Kieno laukia galvos skausmas? Aišku, kad jo.

Vėliau atsirado KVF Literatų klubas. Prašo patalpų susirinkimams. Čiagi ne komjaunuoliai, kurie turi savo ideologinės priežiūros struktūras, stebinčias, kad jaunimas „teisingai“ protautų ir atitinkamai veiktų. Ten rizikos nebūtų. O dabar – kažkokie neprognozuojami literatai. Prišnekės kažin ko, paskui „košę srėbti“ – profesūrai…

Todėl aš su didžiausia pagarba prisimenu savo profesorius Juozą Jasaitį, Algimantą Radzevičių, Alvydą Butkų, Vladą Žulį, Albertą Ružę, Rimantą Marčėną ir kitus, be kurių palaikymo, paramos bei globos jokia panašaus pobūdžio literatūrinė veikla nebūtų buvusi galima. Ypač aktyviai studentų literatų veikloje dalyvavo J. Jasaitis, A. Butkus, A. Radzevičius.

Man teko garbė kurį laiką vadovauti KVF Literatų klubui, suteikti galbūt šiek tiek naujų, ligi tol nekultivuotų raiškos formų: greta „Filomato“ leidybos, organizuoti literatūros renginius – „Literatūrinius šeštadienius“, „Literatų dienas“, kūrybos konkursus, mašinraščio teisėmis leisti narių kūrybos almanachą.

Tai buvo abipusio – profesūros ir studentijos – pasitikėjimo veikla, saistoma atsakomybės. Mums niekas neprimesdavo kažkokių išankstinių reikalavimų ar ideologinių dogmų, kurias būtume privalėję palaikyti viešai, bet ir patys stengėmės niekam nesuteikti preteksto fakultetui priekaištauti ideologiniais pagrindais.

Tačiau nepūsti į „ideologinę dūdą“ tais laikais jau buvo tam tikras savęs pozicionavimas. Nei „Filomate“, nei literatūros renginiuose nerašėme ir nedarėme nieko, kas anuomet buvo paklausu ir vyravo viešojoje erdvėje kaip propagandinis leitmotyvas. Pokario metais tokius literatus vadino „tyleniais“ ir baudė Sibiru, – kad „neapdainuoja socializmo laimėjimų“. Laikai, žinoma, jau buvo pasikeitę, Sibiras niekam nebegrėsė, tačiau „neformalų“ veikla vis dar atrodė įtartina.

Patekti į viešąją erdvę be lankstymosi „partijai ir vyriausybei“ nebuvo lengva, o su kai kuriomis temomis – tiesiog neįmanoma. Pavyzdžiui, 1983-iaisiais sukako 100 metų, kai Jonas Basanavičius pradėjo leisti laikraštį „Aušra“. Oficialioji spauda tos sukakties, žinoma, neminėjo, o mes labai didžiavomės, kai „Aušros“ 100-mečiui skyrėme visą „Filomato“ numerį.

Taigi, KVF Literatų klubo veiklą prisimenu kaip naudingą „literatūrinės mankštos“ procesą, kurio metu lavinome savo minties reiškimo, viešojo kalbėjimo, tarpusavio bendravimo bei organizacinius įgūdžius. Gyvenime tai vėliau pravertė.

Kauno jaunųjų rašytojų sekcijoje užėmėte kritiko vaidmenį (Algimantas Mikuta minėjo, kad šių specialistų paprastai trūkdavo, tad kiekvienas buvo labai svarbus). Gal prisimenate kokių santūrių ar aršesnių reakcijų, kaip jaunieji priimdavo pastabas? Ir apskritai, kokia buvo kūrybos aptarimų atmosfera?

Kritiko „duona“ niekada nebuvo, nėra ir vargu ar kada bus labai skalsi. Dėl paprastos priežasties – apie savo kūrybą žmonės paprastai yra linkę galvoti geriau, negu ji kartais atrodo iš šalies. Be to, daugeliui sunkoka atsieti kūrinį nuo kūrėjo, tad bet koks kūrybos vertinimas paprastai priimamas kaip asmens vertinimas. Ir jeigu jis nėra vien teigiamas, reaguojama, dažniausiai, skausmingai. Kartais net lieka pėdsakų asmeniniuose santykiuose. Todėl priežastys, dėl kurių literatūros kritiko profesija nėra labai populiari, daugiau ar mažiau suprantamos – žmonės dažnai tiesiog vengia rizikuoti tarpusavio santykiais, tad verčiau nutyli.

Juo sudėtingiau, jei kritika būtų nukreipta dar ir į ideologines režimo adoruojamų rašytojų pozicijas, už kurių gana dažnai slypėdavo tiesiog grafomanija bei materialinis pelnymasis iš valdžios. Pokario laikais tokia kritika nebuvo įmanoma iš principo. Net žodžiu, nekalbant apie rašytinius tekstus. Tai būtų reiškę vienos krypties nemokamą bilietą į Sibirą.