This morning I woke up in a curfew
O God, I was a prisoner too, yeah!
Could not recognize the faces standing over me
They were all dressed in uniforms of brutality, eh!

Bob Marley „Burnin’ and Lootin’“

/1995/

Teleportacija į la banlieue Chanteloup-les-Vignes – Paryžiaus priemiestį, išgarsėjusį čia 1995 m. nufilmuotu prancūzų režisieriaus Mathieu Kassovitzo filmu „Neapykanta“ (La Haine). Tada dar vos 26-erių kūrėjas vienas pirmųjų manieringo prancūziško kino istorijoje publikai iš arti pristatė margą Paryžiaus priemiesčių ir jos rezidentų realybę. Filmas kvietė žiūrovus į beveik 24 valandų trukmės pasivaikščiojimą su vietine jaunuolių, vadinamųjų racailles („pašlemėkų“), trijule, suteikdamas unikalią galimybę iš arti pamatyti Prancūzijos imigrantų bendruomenių gyvenimą. Skurdas, smurtas, prievarta ir nusikaltimai – visa tai paryžiečiams buvo neginčijama priemiesčių daugiabučių gyventojų charakteristika, todėl nenuostabu, kad vietos teisėsaugos autoritetai filmą sutiko protestu, apibūdindami jį kaip prieš policiją nukreiptą polemiką. Tačiau nespalvota drama su juodosios komedijos elementais, jautriai ir dėmesingai sterilių mikrorajonų fone tyrinėjanti tuometinės Prancūzijos ydas, pakerėjo Kanų festivalio žiuri ir nuskynė M. Kassovitzui apdovanojimą už geriausią režisūrą. Kino teatrų lankytojų širdis filmas papirko dėl iki paskutinio sportinio kostiumo siūlo simpatiškų racailles – atlapaširdžių chuliganų su charizmatiškuoju Vincent’u Casseliu priešakyje.

Besiginkluojanti policija, degančios mašinos, skraidančios šiukšliadėžės, dūžtantys stiklai, ekrane sušmėžuojantis plakatas „Justice for Mako!“… Bobo Marley’io regio čiurlenimo palydėti, dokumentiniai kadrai iš Paryžiaus pamažu blunka, juos pakeičia grafičių vijokliais apaugusios dešimto dešimtmečio Chanteloup betoninės sienos. Kaip miražas prieš pagrindinį herojų Vinzą (akt. V. Casselis) išnyra… karvė. Šis trinasi akis, negalėdamas suprasti, ar gyvulys tikras, ar tai jo nemiegotos nakties pasekmė. Vinzui nesivaidena – masyvūs daugiabučiai, kiek netikėtai įkomponuoti į prancūziško kaimo peizažą, – tai 1960 m. brutalizmo architektūros rezultatas. Magiškas filmo realizmas nuo pat pradžios nepatogiam kinui suteikia švelnumo toną – viskas, kad šiame pasakojime įvyks, yra skirta sutaikyti, o ne supriešinti.

Nespalvotos M. Kassovitzo istorijos kadruose matome ant lauko karstyklių vangiai besisupančius mažamečius vaikus, grupelę vietinių jaunuolių, ant daugiabučio stogo kepančių dešrainius, kažkur apačioje – dideliu greičiu pralekiantį nežymėtą policijos automobilį, viską sujungia iš -niolikto aukšto sklindanti gyva didžėjaus muzika. Tingi ir slogi karštos vasaros dienos atmosfera, kai kūną ir mintis užvaldžiusi paralyžiuojanti apatija trukdo konstruktyviai veikti, judėti, priimti sprendimus. Vakar riaušėse su policija žydas Vinzas nugvelbė ginklą ir ketina jį panaudoti, jeigu sulaikymo metu sužeistas jo bičiulis Abdelis (akt. Abdelis Ahmedas Ghili) mirs. Šiandien kartu su draugais, afroamerikiečiu Hubertu (akt. Hubert’as Koundé) ir arabu Saidu (akt. Saïdas Taghmaoui), jie užsiima kasdieniais laiko stūmimo ritualais: Vinzas perka močiutei raudonas paprikas, nevykusiai nukerpa Saido plaukus, tradiciškai apsižodžiuoja su policijos pareigūnais. Nuvykus į Paryžių susigrąžinti senos skolos, trijulė sulaikoma policijos, pavėluoja į paskutinį metro, o klajodama naktinio miesto gatvėmis sukelia sumaištį galerijos parodos atidaryme. Galiausiai bando pasivažinėti svetimu automobiliu bei įsivelia į muštynes su vietine gauja. Pagražintos kelyje sutiktais ekstravagantiškais personažais ir nesusipratimais, lėtai kapsi vienos dienos valandos, pamažu atskleisdamos istorijos pradžioje išsakytą idėją: „Kaip krenti nesvarbu, svarbu, kaip nusileidi.“ Visą filmą lydėjęs įtampos užtaisas sprogsta, kai per susirėmimą su policijos pareigūnais mirtinu šūviu išardoma trijų Chanteloup priemiesčio bičiulių draugystė. Tragiškas finalinis „Neapykantos“ nusileidimas nujaučiamas nuo pat pasakojimo pradžios, tačiau vis tiek mums, žiūrovams, per greitas.