…Kai sugrįžau į Algarvės šiltnamius po metų, viskas atrodė nepakitę, tik moterų plaukai kitaip nudažyti.

Tuose šiltnamiuose dirbo daug gražuolių. Pas savo gėles jos ateidavo ryškiai nulakuotais nagais ir neišlįsdavo iš aptemptų džinsų net afrikietiškoms kaitroms prasidėjus.

Tačiau minėtųjų gražuolių nebūtumei galėjęs pavadinti šiltnamio gėlėmis. Bent posakyje flor de estufa – „šiltnamio gėlė“ – slypinčia prasme. Lepioms moterims čia buvo ne vieta, skirtingai nei gėlėms, įnoringosioms bugenvilijoms.

Jų šiltnamius Portugalijos pietuose įkūrė šiaurietis, senos Estijos aristokratų giminės palikuonis. Vokiškų šaknų turėjusi jo šeima dar prieškariu nuo sovietų pabėgo į Švediją.

Jaunasis Detlevas visada norėjo ūkininkauti. Baigęs agronomiją Prancūzijoje, padirbėjęs Amerikoje, sumanė grįžti ir kur nors Europoje auginti salotas. Ieškodamas tinkamo klimato, atrado Algarvę. Tačiau salotų verslas nepasiteisino ir Detlevas pakeitė kryptį.

Jo pavedimu seno, saulės įkaitinto miesteliuko pašonėje išdygo šiltnamiai su tūkstančiais bugenvilijų. Netoliese sužaliavo alyvmedžių plantacija, įsikūrė aukščiausios prabos aliejaus spaudyk­la. Detlevo ūkis suklestėjo, gėlės ir „skystasis auksas“ pasklido po pasaulį.

Nei estas, nei vokietis, nei švedas tapo algarviečiu. Keturiems dešimtmečiams prabėgus, šiltnamių patronas paliko šią žemę ir iškeliavo Anapus. Ele era um homem maravilhoso, ajudava todo o mundo – „Jis buvo nuostabus žmogus, padėjo visam pasauliui“, – pasakojo Gabriela.

Naujasis verslo savininkas, jau portugalas, tęsė ankstesniojo tradiciją, priimdamas dirbti užsieniečius. Taip aš ir patekau į bugenvilijų šiltnamius. Pasisekė tik iš antro karto, praėjus aksominio balso, bet kieto būdo Klementinos atranką.

…Visu savo grožiu bugenvilijos išsiskleisdavo balandį, kai gausingai išsipuošdavo baltais, geltonais, rožiniais, raudonais ir violetiniais žiedais. Toks išsipustymas tuomet joms būdavo leistinas. Mat pirmuosius gėlių žiedus tekdavo negailestingai nukarpyti. Tam, kad paūgėjusios taptų dar prašmatnesnės. Margaspalviai žiedlapiai vos per kelias valandas pripildydavo didžiulius juodus plastiko dubenis.

Kai kurios bugenvilijos aršiai priešindavosi priežiūrai, kibiais spygliukais draskydamos pirštines, badydamos pirštus.

Aleksandrų – toks buvo vienos rūšies gėlių vardas – kabinėjimosi neatlaikydavo nei plonos baltos, nei storesnės mėlynos pirštinės, o geltonosios buvo pernelyg nelanksčios. Tad su jomis bandžiau dorotis plikomis rankomis. Kasryt atsisėsdavau ties šilt­namio grindis nuklojusiu žaliu bei violetiniu kilimu ir jį ardydavau. Bugenvilijas atskirdavau, jų stiebus pakeldavau, apglėbdavau ir pritvirtindavau, o žiedus išnerdavau. Kilimas mažėdavo, vazonų daugėdavo.

Mano šiltnamis buvo pats karščiausias. Mat bugenvilijoms, laisvėje vėl pavirstančioms ant sienų ir tvorų besirangančiais kilimais, reikia daugiausia šilumos. Pavasariui baigiantis, tekdavo pratintis prie kasdienės saunos. Marškinėliai permirkdavo prakaitu, veidu tekėdavo sūrūs lašai. Po pietų nuo karščio lydydavosi ir gėlių tvirtinimo juostelė. Este é um clima tropical – „Toks yra tropikų klimatas“, – komentuodavo Ana.

Čia nebūtumei ištvėręs, jei ne praviras stogas. Jam atsidarius į abi puses, per vidurį nutįsdavo žydra dangaus upelė. Kartą, į ją užsižiūrėjusi, mintyse uždainavau garsios operos ariją. Tą vieną tik ir temokėjau. Šioje operoje vergai choru skraidina svajones į kalnelių ir žalių lygumų šalį, kur švelnus, toks malonus vėjelis ir toks žydras gimtasis dangus. Gimtasis? – staiga susimąsčiau.

Tačiau šiuose Algarvės šiltnamiuose niekas nedainuodavo, kaip nutikdavo kituose, kur atvykėliai iš Indijos, Bangladešo, Nepalo, Kinijos skindavo avietes. Kur per pertraukas ūkdavo sirena kaip iš karo laikų. Kur darbui atsidavę kinai demonstruodavo neprilygstamą rankų miklumą, o tarp aukštų aviečių krūmų pasigirsdavo vyrukų iš Indijos niūniuojamos melodijos.