Justinos Norkutės-Shirin iliustracija
Tomas Kiauka

Ribos ir erdvės: 18 postteologinių tezių ir viena postmodernistinė

  1. Dalykai turi savo ribas, nes taip sugalvojo dievas, sutverdamas pasaulį. Atribojo šviesą nuo tamsos, dangų nuo žemės, vandenį nuo sausumos, žmogų nuo gyvūno ir t. t.
  2. Žmogus taip pat turi savo ribas, stipriausiai jos reiškiasi laike ir erdvėje: laike mus riboja pradžia ir pabaiga, erdvėje – vidus ir išorė. Mus riboja mūsų savybės ir galimybės, artimieji ir kaimynai, ir t. t. Manasis „Aš“ yra pasaulio riba: visi dalykai yra arba gali būti prieš mane, tačiau Aš pats negaliu būti Sau priešais. Veidrodis aiškiai parodo „Aš“ ribos neįveikiamumą: nors matau save veidrodyje, sau lieku tik išoriniu vaizdu.
  3. Riba yra egzistencijos sąlyga. Tik kaip tas, o ne kitas aš galiu egzistuoti kaip Aš. Ribos ne tik apriboja, jos suteikia tapatumą: jeigu esu kamanė, galiu skristi, bet negaliu plaukti ar nardyti kaip žuvis. Jeigu dovanoju, vadinasi, neparduodu, jeigu myliu, vadinasi, […?] ir t. t. Ribos pagrindžia reikšmes.
  4. Todėl kitam patariant teisingiau būtų sakyti ne „aš tavo vietoje“, bet „jeigu aš būčiau tu“. Bet tokiu atveju nebūtų ką patarti.
  5. Ribos ankščiau ar vėliau peržengiamos – tokia jų paskirtis; kai kurios negrįžtamai ir tik vieną kartą. Peržengti ribą gali būti pavojinga, nes patenku į svetimą teritoriją su kitokiais ten galiojančiais dėsniais. Todėl paprastai ribos saugomos: durimis ir spynomis, rūbais, pasienio tarnybomis, įstatymais, įsitikinimais ir t. t.
  6. Faktas, kad ribos peržengimas masina ir jaudina: gal bus kas naujo?
  7. Kiekviena ribos įveika reiškia sykiu ir mažytę mirtį – senojo mano tapatumo. Kaip ištaroje apie (ne)galimybę įbristi į tą pačią upę. Todėl linkstama apdainuoti ar apverkti vaikystės pabaigą. Taip pat ir kitas pabaigas. Tačiau tik taip randasi istorija.
  8. Visos ribos siejasi su viena – vienkartine – gyvenimo ir mirties riba. Kada nors ir ją „įveiksime“, ir tai, ko gero, vienintelė riba, per kurią keliausime visi, bet kiekvienas atskirai. Jos suvokime kažkas pasikeitė, mat seniau tam ruoštasi, mūsų laikais – atvirkščiai. (Bet čia jau kita tema.)