INGA GAILĖ (1976) – latvių poetė, prozininkė, dramaturgė, režisierė. Aktyvi moterų teisių gynėja. Kūryboje atvirai pasakoja ir savo vaikystės išgyvenimus dėl prievartos. Pjesėje, kurią pristatome „Nemuno“ skaitytojams, autorė pateikia asmeninį suvokimą apie Sylvios Plath (1932–1963) gyvenimą, santykius su vyru, norą kurti, kurį dažnai užgoždavo būtinybė rūpintis buitimi ir vaikais. Sylvia Plath – amerikiečių rašytoja, pirmoji moteris poetė, apdovanota Pulitzerio premija po mirties už eilėraščių rinktinę, kurią sudarė ir išleido jos buvęs vyras, anglų poetas Tedas Hughesas. S. Plath sirgo depresija, buvo gydoma metodu, kuris šiais laikais nepriimtinas – elektros šoku. Ji nusižudė, įkišusi galvą į orkaitę ir atsukusi dujas. Tai Sylvia padarė po mėnesio, kai jos vyras išėjo gyventi pas kitą moterį. Feministinė, autobiografiška, atvira ir skausminga S. Plath kūryba ir šiandieną yra klasikinės pasaulio literatūros topuose.

Vaidina:
Silvija Plath, 30
Tedas Hughesas, 68
Mergina Silvija, 25
Angelas
Režisierė Inga Gailė, 36
Dievas
Lena Dunham, 28

PROLOGAS

Režisierė Inga Gailė: Labas vakaras. Ačiū, kad atėjote. Prašome išjungti savo mobiliuosius telefonus. Išjunkite juos visiškai. Mes tuoj pradėsime. Aš esu Inga Gailė. Poetė. Išleidau 4 eilėraščių rinkinius ir 1 pjesę, „Oda“. Taip pat esu ir spektaklio „Mūsų Silvija danguje“ režisierė.

Viena iš priežasčių, kodėl ėmiausi šio spektaklio, yra mano noras išreikšti dėkingumą Silvijai Plath už atvirus ir drąsius eilėraščius bei romaną „Stiklo kupolas“, nes dėl jų galiu čia prieš jus stovėti.

Silvija Plath yra amerikiečių poetė, ištekėjusi už Tedo Hugheso – anglų poeto. Jie turėjo 2 vaikus – Nikolasą ir Frydą. 1963 metų vasario 11 dieną Silvija Plath nusprendė nusižudyti.

Mūsų Silvija danguje. Pradedame.

1 paveikslas. Biurokratai

Scenoje stovi orkaitė ir kelios paprastos kėdės. Vienoje iš kėdžių susmukęs Tedas, galva nusvirusi ant krūtinės.

Orkaitėje užsidega šviesa. Skamba „His Divine Grace“ – „Der in der blattern lebt“.

Įeina Angelas lengvu apsiaustėliu, rankose nervingai maigydamas A4 formato lapą.

Dievo balsas iš orkaitės: Kitas!

Angelas pasižiūri į Tedą, jam nevalia žmogaus baksnoti, bet akimis mėgina duoti ženklus, kad jau Tedo eilė eiti į priėmimą.

Angelas: Pone, pone.
Dievo balsas: Kitas!
Angelas (sau, bandydamas suprasti): Tarsi jo eilė, bet jis miega, aš nesigviešiu jo vietos, aš tiesiog, man negalima jo judinti, ką daryti?
Dievo balsas (nekantriai): Kitas!
Angelas: Jeigu ji supyks, tai pavargs, jei pavargs, tai vėl į rojų ir tada mėnesiai tylos… aš užeisiu… atleiskite, pone, nežinau, kaip iš viso čia patekote, bet stengiuosi jus pažadinti, nors to apskritai negalėčiau, nes…
Dievo balsas (labai nekantriai): Ar ten dar kas nors yra?
Angelas: Einu, ateinu, einu.

Angelas eina durų link, tada susivokia, kad reikia nusivilkti apsiaustą. Nusirengia, atidengdamas sparnus, numeta šalia Tedo, tuomet atsigręžia, užkloja juo Tedo kelius ir nuskuba prie orkaitės. Angelas parodo savo pasą.

Dievo balsas: Vėl tu?
Angelas: Tas ponas ten vis dar sėdi.
Dievo balsas: Ponas Tedas… jis ten jau 25 metus sėdi… Na, ir ko tu nori šįkart?

Angelas pastumia savo prašymą. Balso savininkė paima, perskaito, pastumia atgal.

Dievo balsas: Aš juk jau sakiau: ne!
Angelas: Prašau.
Dievo balsas: Ar pasakojau, kodėl mes pragarą užkalėme?
Angelas: …
Dievo balsas: Nes galime žmones siųsti tiesiog atgal, ir viskas. Pavyzdžiui, į Indiją moters pavidalu ar panašiai.
Angelas: Nors ir į Indiją moters pavidalu.
Dievo balsas: Ne.
Angelas: Prašau.
Dievo balsas: Tu mane labai erzini…
Angelas: Jūs nesate pirmoji, kuri taip sako.
Dievo balsas: Nesu pirmoji?
Angelas: Pirmoji, pirmoji, tik…

Pauzė.

Dievo balsas: Kas, tik?
Angelas: Aš labai noriu.
Dievo balsas: Iš kur tai atsirado, ką? Šitas noriu. Koks noriu šičia?! Eik šalin.
Angelas: Ne.
Dievo balsas: Ką?
Angelas: Pasiliksiu su tuo ten laukiamajam. Nors ir 25 metus.
Dievo balsas: Gerai. (Ilgesnė pauzė.) Tuomet taip – kai išprašysi tą Tedą lauk, galėsi…
Angelas: Taip, taip, ačiū, ačiū, ačiū, ačiū.
Dievo balsas: Ar girdėjai, ką pasakiau? Turi jį privilioti į rojų, bet negali to padaryti per prievartą. Bent jau tiek atsimeni?
Angelas: Taip, taip, taip. …kas jis toks yra?
Dievo balsas: Poetas.
Angelas: Tedas… poetas?.. Tedas. …koks čia vardas. …a, žinau… Tedas Hughesas… Silvijos Plath vyras?
Dievo balsas: Tu juk viską žinai. Tau jo bylą apskritai duoti?
Angelas: Duoti… Kur man poną Hughesą nugabenti?

Bylos lapų šnarėjimo garsas.

Dievo balsas: Į rojų, juk sakiau. Ir padaryk taip, kad jis sutiktų. Apskritai, nesuprantu, kaip jam pavyksta čia patekti, tikriausiai naudojasi ypatinga technika ir… jis jaučiasi labai kaltas. Bet mes neturim už ką jo teisti. Tiesiog neturim.
Angelas: Ir tada galėsiu gauti žmogaus pavidalą?
Dievo balsas: Nuodėmingas esi savo dar neegzistuojančiose mintyse. Visas tas užsidegimas, tas apdujimas, noras. Dėl tavęs teks atnaujinti cenzūrą bibliotekoje ir kine.
Angelas: Apmaudu, man tikrai apmaudu, bet… ar jūs negalėtumėte man… prižadėti?
Dievo balsas: Ką? Baik mane erzinti. Ir pasitrauk, kol nepersigalvojau.

Angelas grįžta pas Tedą ir žiūri į jį kaip į grobį. Girdėti, kaip Dievas suka telefono skritulį. Pypsėjimas. Ragelį pakelia.

Dievo balsas: Johanas Wolfgangas? …Džeimsai, aš visada jus maišau. Klausyk, turiu jums blogą žinią. Aš jus uždarau… Tegu skaito mokslinius darbus… Taip, ir Bibliją… Nepersigalvosiu… Tai jau penktas Angelas per dešimt metų.