fbpx

Teksto tikrovė, kurios nėra (nuo J. L. Borgeso iki G. Norvilo)

Saulius Keturakis

Peržvelgus literatūros istoriją, nesunku pastebėti jos nuolatines pastangas įvairiais būdais peržengti kalbos, rašytinio teksto ar knygos puslapio ribas. Ir nenumalšinamą norą įtikinti, jog fikcija ir fantazija – tiesiog dar vienas tikrovės aspektas. Išties smalsu, kas gi trukdo mums pripažinti, jog tekstas yra kasdienybės dalis, veikianti visiškai pagal tuos pačius dėsnius?

Šis klausimas XX a. literatūroje, regis, labiausiai domino magiškojo realizmo atstovus. Siekdami panaikinti literatūros ir tikrovės skirtumus, jie pirmiausia susidūrė su pačia akivaizdžiausia kliūtimi – tikrovė nėra tik žodžiai. Bet ką gi daryti, jei literatūra nieko be žodžių neturi?

Būtent šiai problemai daug savo kūrinių yra skyręs vienas magiškojo realizmo klasikų, rašytojas Jorge Luisas Borgesas. Štai trumpame apsakyme „Pietūs“ (El Sur, 1953) jis pasakoja istoriją apie žmogų, gavusį „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų leidimą ir įsitraukusį į savotišką klajonę, tai nunyrant į Šecherezados pasakų pasaulį, tai grįžtant ten, kur tikrovė. O ši jam nėra džiugi – ištikusios įvairios negandos. Patikėjęs, jog pasakos kažkokiu būdu padės jas įveikti, herojus nustebęs aptinka, jog, priešingai, knyga jį tolina nuo bet kokių realių problemų sprendimų. Mat tekstai jam siūlo tik žodžius, o važiuodamas traukiniu ir žvelgdamas į pro šalį bėgantį pasaulį vyras supranta, kad daugeliui dalykų jis net nežino pavadinimų. Pasakojime yra scena, kai literatūra, regis, labai teatrališkai tikrovės akivaizdoje pasiduoda – žiūrėdamas į kalnus herojus užverčia knygą, nes tekstas nebegali konkuruoti su gyvenamuoju pasauliu. Tačiau pačioje apsakymo pabaigoje pradeda dėtis keisti dalykai. Kelionė traukiniu netikėtai nutrūksta ne numatytoje stotyje, o kažkokiame užkampyje. Užėjus į smuklę paaiškėja tik literatūroje įmanomas dalykas – jos šeimininkas nežinia iš kur žino keliautojo vardą. Toliau paprastos girtuoklių priekabės, nežinia kam į herojaus rankas įkišus durklą, virsta dvikova peiliais, o galiausiai mums belieka spėlioti, kuo viskas baigiasi, nes rašytojas pateikia tik užuominas apie literatūrinės ir kasdienės tikrovių susidūrimą ir galimas jo pasekmes.

J. L. Borgesui teksto pasaulis pasirodo kaip viena vietų, kurioje gali slėptis tikrovė, paslaptingai paveikianti su ja susidūrusius. Knygos puslapis šiame apsakyme yra riba, kurios peržengimas dar dramatiškai juntamas. O štai kito magiškojo realizmo klasiko Gabrielio García Márquezo kūriniuose dažnai ribos pojūtis tarp fikcijos ir tikrovės visiškai išnyksta. Jis yra sakęs, jog kurdamas „Šimtą metų vienatvės“ (Cien años de soledad, 1967) nieko neišsigalvojo, tiesiog rašė tai, ką matė. Skraidantys kilimai, atgiję mirusieji, telekinezė ir kiti romane nutinkantys dalykai neglumina pasakojimo herojų, nestebino nei paties G. G. Márquezo, tvirtinusio, kad visi šie magiški elementai yra tai, ko visada trūko sąžiningam tikrovės mėgdžiojimui. Jis teigė esąs įsitikinęs, jog mes tiesiog turėtume nustoti galvoti, kad literatūra ir tikrovė yra nieko bendro neturintys dalykai ir gyventi taip, tarsi jokių ribų tarp knygos ir gyvenimo nebūtų.

2018-06-22
Tags: