Regis, kalbėti apie lietuvišką animaciją tiek pat prasminga, kaip ir postringauti apie lietuvišką: 1) kiną; 2) madą; 3) dizainą. Tie dalykai (galbūt juos galima vadinti fenomenais visomis prasmėmis – ir tiesiogine, ir netiesiogine?) tartum yra, lyg ir egzistuoja kaip neginčijami faktai, tačiau tuo pačiu (ir kita vertus) dėl jų autonomijos, suvereniteto visuomet kyla pagrįstai nepagrįstų abejonių. Pamenu, kaip dar studijų laikais mums filosofiją ir kitas mąstyti verčiančias (ar skatinančias) disciplinas indoktrinavęs Alvydas Jokubaitis viešai suabejojo tautinio (t. y. lietuviškojo) kostiumo dizaino savarankiškumu, argumentuotai pastebėjęs, jog visa tai, ką dėvime, avime bei kitaip ant kūno nešiojame yra netgi labiau tiesiogiai nei netiesiogiai nulemta procesų, vykstančių Paryžiuje, Milane, Niujorke, Londone ir dar bala žino kur. O mes tik vartojame savotiškas kalkes… Bet juk natūralu, kad tą patį galima tarti apie daug ką. Net ir apie tokias tartum nacionaliniu aspektu angažuotas mūsų tautiečių veiklas kaip krepšinis, cepelinų gamyba (kartu pridėjus šašlykus) ar aviacija. Apie kokius nors tapybą, teatrą, poeziją net burnos neverta aušinti.

Animacija, atrodo, yra tame pačiame lauke (gal tiktų sakyti – krepšyje, maiše?). Taip, reikia pripažinti, jog esama atskirų animatorių – Lietuvos Respublikos piliečių ar gimusių čia, tačiau veikiančių kažką šioje sferoje ir plačiajame pasaulyje. Iš jų pati ryškiausia figūra, be abejo, Vladislovas Starevičius (Władysław Starewicz, Ladislas Starevich, 1882–1965) – vienas lėlinės animacijos pirmtakų bei autoritetų, augęs, dirbęs, net kūręs ne bet kur, o Kaune. Dažną savo įtakingų bei iki šiol estetinio įtaigumo nepraradusių filmukų šis kinematografijos ir animacijos, vabzdžių, mitologijos ir meilės žinovas sukūrė dar tuometinėje Rusijos imperijoje (iki Pirmojo pasaulinio karo). Nuostabą gali kelti ne tik tai, jog net mūsų dienomis tie artefaktai veikia savo kokybe bei neprarastu aktualumu, bet ir tai, jog V. Starevičiaus produkcija įtaką darė tokiems, regis, nesuderinamiems animacijos „poliams“ (tiksliau – binarinėms opozicijoms) kaip Waltas Disney’us ar Janas Švankmajeris, t. y. – komercijai ir alternatyviai animacijai…