Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbina Audra Kaušpėdienė

Gražina Janulytė-Bernotienė: Laiškai amžinybei

Spalvoti žurnalai nesidomi Gražinos hobiais, atostogų kelionėmis ar mėgiamais kvepalais. Nerasim jos tarp stilingų atidarymų, uždarymų ar pristatymų dalyvių prie besikeičiančių sienelių, bet vis tom pačiom budinčiom pozom; jos profilio nėra feisbuke, juolab instagrame.

Gražina yra architektė, ir ji dirba. Projektuoja bei vadovauja studijai, dėsto KTU, dalyvauja architektūriniuose konkursuose arba tuos konkursus vertina, pirmininkauja Kauno regioninės architektūros tarybai, ne kartą rinkta į Architektų sąjungos Kauno skyriaus valdybą, kadenciją jai pirmininkavo.

Ilgi jos projektų įvertinimų ir apdovanojimų sąrašai, tarp jų – Vyriausybės kultūros ir meno premija 2017 metais, liudija nuoseklų, pilną kliūčių, kartais nepakeliamai sunkų kelią per profesijos teritoriją bei retą užsispyrimą iššūkius įveikiant. Kalbamės apie mudviejų profesiją, apie kurią paprastai visuomenė išgirsta dviem atvejais – garbaus jubiliejaus arba dar vieno stiklainio. Kas joje tokio, verto mūsų kraujo, prakaito ir ašarų?..

Tapai architekte, nes neįstojai į tapybą. Ar kada įsivaizduoji, koks būtų Tavo kaip tapytojos gyvenimas, atsižvelgiant į aplinkybes, kurių anuomet negalėjai numanyti?

Turėjau ambicijų, bet visada kritiškai vertinau savo galimybes.

Baletas: puikiai sekasi, stoviu pirmoj eilėj, dar visai vaikas, ir suprantu, kad neturiu tokio talento kaip draugė Ada greta manęs. Ji gali tapti balerina, o aš neturiu jos duomenų.

Muzika: mano pirmoji mokytoja manė, kad esu nepaprastai talentinga muzikai, man atrodė, kad perkandau muzikos aritmetiką, kol galų gale supratau, kad tai visai ne mano.

Dailė: pirmos patirtys buvo neįdomios, nei turėjau ambicijų, nei žinojau, kas esu. Kai radosi ambicijos, neįstojus pritrūko laiko susivokti, ar esu tiek gabi, kiek mano užmojai siekia. Prisimenu, kad man labiau rūpėjo pasakojimas, o tai nėra tikroji tapybos prigimtis. Palaipsniui klausimą kodėl keitė kaip; architektūros studijos prie to labiausiai prisidėjo. Matyt, vis dėlto turėjau tam tikrų savybių ir išsiugdžiau trūkstamas, leidusias atsidurti čia, kur esu, tapti tuo, kuo tapau.

Trys kartos, vienas pasirinkimas. Dinastijos svoris: pareiga? Misija? Nelaisvė? Pažintis su profesija iš taip arti gali turėti visai priešingą rezultatą.

Mudviejų su tėvu [Petras Janulis – red.] profesijos iš esmės skirtingos. Jis buvo miestų planuotojas, net ne urbanistas, kaip šiandien naudojam tą terminą, tad jo įrankiai – visai kiti. Laimė, tėvas dirbo periodu, kai generaliniai miestų planai dar turėjo autorių, ir jis buvo tas autorius, o dabar miestus planuoja anoniminės organizacijos. Tėvas jaunystėj studijavo tapybą, net Kauno meno mokyklos palikimo ženklus randu tuose bendruose planuose.

Turiu išsaugotą tėvo pareiškimą, pradedant dirbti Miestų statybos projektavimo institute 1948 metais: „Prašau mane priimti dirbti architektu-urbanistu.“ Po karo, kai iš esmės keitėsi miesto dvasia ir kūnas, jo pasirinkimas buvo labai savarankiškas ir drąsus. Nežiūrint to, jau sunkiai sirgdamas, netikėtai paklausė manęs: kaip manai, ar padariau klaidą, tapdamas architektu? Gal, jei būčiau tapytojas, būtų likę bent paveikslai? Raminau jį, sakydama, kad Lietuvos miestai ir yra tie paveikslai, ir tai žymiai daugiau, nei drobės muziejuje. Daugiau prie tos temos negrįžom. Buvo likęs koks pusmetis iki tėvo mirties.

Mūsų architektūros studijos – uždaras pasaulis, persipiešinėjant Martyno Mažvydo bibliotekoje iš tų pačių žurnalų L. Kahną ir R. Venturį, atrodo, jokios vilties pamatyti šią architektūrą gyvai; laimingi dėstytojai, grįžę iš Lenkijos ar Suomijos. Vytautas Dičius pasakojo, kad juos gelbėjo intuicija ir proporcijos jausmas. Nujaučiu, kad tavo pradžia buvo kiek kitokia?

Nors patekau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą lyg ir atsitiktinai, namuose aplinka jau buvo tam suformuota. Tėvo biblioteka, pradėta rinkti nuo prieškario, didžiulė: vokiški „Bauhaus“, prancūziški „Illustration“ ir kiti. Kai įstojau, buvo prenumeruojami vengrų architektūros, kuri darė mums įtaką dėl regioninio stiliaus paieškų, vokiečių (VDR) žurnalai ir, visų svarbiausia, „L’Architecture d’aujourd’hui“, verstas į rusų kalbą ir fotografuotas…

Ar galėjai tada numanyti, kad ir mes su savo darbais vieną dieną atsidursim „L’Architecture d’aujourd’hui“, kuomet žurnalo redakcija susidomėjo Kauno jaunųjų architektų mokyklos pasiekimais?

Tikrai negalėjau, nors, atsimenu, su Virga Babušyte, savo klasės drauge, sakydavom viena kitai – vis tiek mes važiuosim į tą Paryžių! Ir tikrai – jei karta neabejojo, kad nuvažiuos, atsirado ir galimybės…

Tiesiog ta karta ir padirbėjo, kad atsirastų galimybės.

Taigi, tikrai nebuvo klausimo, kas darosi architektūros pasaulyje. Skaičiau straipsnius apie metabolizmo reiškinius Japonijoje, postmodernizmo pirmuosius ženklus. Prisimenant dėstytojus, dėkinga Adolfui Lukošaičiui, garsiam prieškario architektui, kuris pusę šimto metų kantriai rengė kursą po kurso, o su tais, kurie jam buvo įdomūs, dirbo, negailėdamas jėgų. Po trijų studijų metų supratau, kad esu savo vietoje! Gebu sukonstruoti racionalius modelius, esu gabi matematikai. Mano diplominis darbas laimėjo sąjunginį konkursą, tėvas negalėjo tuo patikėti! Į jo klausimus, kaip man sekasi, atsakydavau trumpai – ačiū, gerai. Ir gerokai vėliau, jau dirbau, prisipažinau, kad gavau diplomą; tėvas labai nustebo. Nebuvau linkusi girtis, ir tuo, gali būti, net nuskriaudžiau tėvą, nes jam tai rūpėjo. Jis pats elgėsi labai panašiai, nors darbo problemų kartais nepavykdavo nuo šeimos nuslėpti.

Ir vis dėlto – tėvo Kauno plane mes dabar gyvename. Ir nauji tiltai planuojami ir projektuojami tose vietose, kurias jis numatė, kurdamas miesto struktūrą.

Vardiniame tėvo miesto plane Gražina ruošiasi projektuoti vardinius namus?..

Paskyrimas į Miestų statybos projektavimo institutą Kaune [toliau MSPI – red.] buvo laimingas posūkis, darbas jame privilegijuotas, nes geriausi užsakymai pakliūdavo ten, skatindami vidinę konkurenciją. Instituto meistrai A. Paulauskas, A. Sprindys, A. Mikėnas, B. Zabulionis kūrė aukštos klasės modernią architektūrą, kuri kilo mūsų akyse, tarp jos – įstabus architekto Vytauto Dičiaus Kauno politechnikos instituto (šiandien Kauno technologijos universitetas) studentų miestelis, tapęs unikaliu vakarietiško projektavimo pavyzdžiu. Mes atėjom į kultūringą, riterišką bendruomenę. Buvom kviečiami, laukiami ir apdovanoti, mums skirdavo geriausius objektus. Atsimenu, kaip, vis dar vengriško regionalizmo paveikta, buvau instituto vyriausiojo architekto skatinama naujiems ieškojimams, projektuodama Viršužiglio profilaktoriumą. Tas pasitikėjimas net glumino!

Be to, mano atėjimas į MSPI sutapo su Kauno jaunųjų architektų judėjimo, prasitęsusio iki Nepriklausomybės, pradžia.

Pasikalbėkim apie Kauno jaunųjų cechą. Kritinė masė mąstančių ir ieškančių per trumpą laiką susirinko miesto institutuose, pirmieji realūs projektai, po darbo – 11-as „Pramprojekto“ aukštas…

Tuo metu ir aukštosios mokyklos keitėsi, vėrėsi pasaulinėms tendencijoms, Kaune susiformavo nauja, ryški absolventų karta. Kauno jaunieji architektai Lietuvos mastu tapo lyg mazgas, pradėjom veikti, konsoliduodamiesi tarpusavy. Nors konkuravome vidiniuose institutų konkursuose, po darbo tapom geriausiais draugais, vaikščiojom vieni pas kitus į svečius, kartu augo mūsų vaikai. Kuriant savo klubą Pramoninės statybos projektavimo instituto 11-ame aukšte, niekas valandų neskaičiavo, netrūko nei iniciatyvos, nei rankų. Jaunųjų architektų pogrindis virš miesto!

Architektūroje keitėsi laikas ir stiliai, su ta karta atėjo postmodernizmas.

Pradžioj džiūgavom dėl jo postulatų: visa istorija yra tavo rankose, gali plakti kokius tik užsigeisi stilių kokteilius, gerai, kad nespėta didesnės žalos su tais kokteiliais padaryti.

Postmodernizmo patirtys nevienareikšmiškos. Trūko atsakomybės, per mažai suprasta, o jau naudota. Nežiūrint to, laikotarpis iškėlė keletą pasaulinių vardų, kurie buvo ypač svarbūs Kauno jaunųjų stiliaus formavimuisi, visų pirma – Aldo Rossi. Reiškinio ir jo pasekmių kontekstas taip ir liko neaptartas, o pats stilius užgeso, transformuodamasis į kontekstualią architektūrą naujo tūkstantmečio pradžioje, artimą koncepciniam menui: vietos dvasia, istorija, mastelis plius koncepcija, atsakymas į klausimą kodėl.

Išbandymas nepriklausomybe. Devyniasdešimtieji: iš saugios instituto nelaisvės į svaigią nežinomybę. Kokia Tavo istorija?

Griuvo visa dešimtmečiais tarnavusi sistema, liko pavieniai projektai, finansuojami iš paskutinių lėšų, o architektams teko apsispręsti: rizikuoti imantis privačios veiklos ar likti tuštėjančiame institute ir tenkintis atsitiktiniais darbeliais. Kone visa mūsų karta vienas po kito panašiu laiku ir įsisteigė savo įmones, nelabai suvokdami, kokių savybių pareikalaus darbas rinkos sąlygomis. Tos pradžios buvo labai įvairios, man pirmi užsakymai nukrito lyg dovanos iš dangaus. Trys didžiuliai projektai vėl susirado mane. Pradėtą statyti Marijampolės kultūros centrą, po ilgo delsimo ir svarstymo, griauti ar įrengti jame supermarketą, buvo nuspręsta bent jau konservuoti. Vėliau, miesto valdžiai keičiantis, toliau projektavau jį kultūros paskirčiai. Dabar pastatas gyvena aktyvų kultūrinį (ir ne tik) gyvenimą – tapo tikru Kultūros akropoliu: 800 vietų salė, galerijos, savivaldybės tarybos salė, jaunimo studijos ir t. t.

Išimtys tik patvirtina taisyklę – tuo metu visi projektavom arba privačius gyvenamuosius namus, arba bankus.

Tikrai, antrasis netikėtumas ir buvo pastatas naujai steigiamam Energetikų bankui. Istorija projekto, gimstančio nepriklausomai nuo tavo valios bei įsivaizdavimo, ir pradedančio taip pat nepriklausomai gyventi: bankas aštuoniasdešimtųjų pradžioj suprojektuoto „Energosetprojekto“ pastate Kaune, Mickevičiaus gatvėje, vėliau virto „Sodra“.

Trečias ambicingas projektas – Sabonio sporto centras. Pasielgiau avantiūristiškai, imdamasi šio užsakymo, nedaug žinojau apie tokios paskirties pastatus: modernus sporto centras, trys tūkstančiai žiūrovų. Projektas buvo tikrai įdomus, bet dėl tam tikrų aplinkybių ne iki galo realizuotas. Nedidelė dalis šiandien rekonstruota ir pritaikyta IT centro funkcijai, autentiškas pastato fragmentas gyvena toliau.

Kad ir kaip chaotiškai klostytųsi karjeros jaunoje rinkoje, Tavo projektų sąrašas šiandien atrodo lyg Tarkovskio filmografija, tarytum prieš 30 metų būtum žinojusi, kada ir kokį namą, kompleksą, uostą projektuosi; jokio spamo ar galų gale privatukų. Sąmoningas sprendimas negaišti savo brangaus, vienintelio laiko ir kurti jei ne amžinybei, tai bent šimtmečiui?

Manau, kad kaltas mano užsispyrimas, iš tėvo paveldėtas. Net kai labai nesiseka, neišeinu iš žaidimo. Turiu pareigą – jei pradėjau, privalau baigti, net jei neapsimoka nei morališkai, nei finansiškai. Ir tikrai – tie projektai tęsiasi ir tęsiasi, bent pusė jų – dešimtmetį, kiti ilgiau. Be to, laikausi nuostatos tęsti, kaip buvo pradėta, neperdirbinėti, nors laikui keičiantis kai ką darytum jau kitaip. Kartais tie objektai net atrodo kiek pasenę, kai yra pastatomi.

Grąžinu prie klausimo – taip ir neišgirdau, kaip tas sąrašas tapo toks išeiginis?

Daugiau nei pusė mūsų projektų „atėjo“ per konkursus. Juose dalyvaujam dažnai, užimam ir trečias ar ketvirtas vietas, ne visada laimėtieji net „tampa kūnu“. Kartais darbų imamasi tik praėjus ne vieneriems metams – estetiką galim šiek tiek peržiūrėti, bet koncepcijos – ne, nes ji ir nugalėjo. Šiuo metu studija toliau dirba su Juodkrantės uosto projektu – prabėgus 10 metų po konkurso.

Jei laimėtume visas pirmas vietas, tas sąrašas tikrai būtų išeiginis!

Net ir išeiginiai objektai gauna kritikos; VDU Mokslo ir studijų centro Putvinskio gatvės fasadai dėl mastelio buvo skalbiami ne kartą.

Laimėjome projekto konkursą. Svarbiausia mintis buvo vidaus erdvė – sodas tarp Putvinskio gatvės ir vilų sodų kvartalo gilumoje. Ši statinio dalis baigiasi puikia žalia terasa. Tie priekaištai – visų pirma programai, kurią reikėjo realizuoti visiems konkurso dalyviams, tik autoriai skirtingai ją traktavo. Vieni numatė didžiuosius tūrius kvartalo viduje, prieš nedidelius vilos mastelio namus, kas man atrodė nepriimtina. Gatvė yra ritmas, kaita, pasakojimas. Gatvė visada yra svarbioji urbanistinio užstatymo dalis, ir jos galimybės reiškiasi ne tik atkarpoje, bet ir visumoje. Išklotinės dalyviai keičia mastelį; universitetas negali būti adekvatus gyvenamajai statybai. Šiuo atveju sklypas netalpino užsakovų lūkesčių.

Apie drąsą kaip profesijos kasdienybę, pradedant dar vieną projektą, kainuojantį dešimtis, kartais ir šimtus milijonų: įtampa ir atsakomybė, derinant, atrodo, nesuderinamus miesto, konteksto, užsakovo ir visuomenės interesus.

Kiekvienas architektas, turbūt, pradeda darbą, balansuodamas ant blefo ribos – kol jis nėra meistras. Meistru jis taps, kai pastatys, išbaigs, stebės pastatą bei jo gyvenimą, ir nebūtinai visada. Kai tiesiai klausia, ar žinai, kaip, sakau, kad žinau, jei nežinau – sužinosiu. Iki paskutinio momento esi ieškojimuose. Žinai, ko nori, ir principą, kaip tai galėtų būti padaryta, paskui ieškai unikalumo, savo kelio. Esi atradėjas, išradėjas su visa juridine ir finansine atsakomybe, kartu negali būti absoliučiai tikras dėl to, kad bus įvykdyta pirmąkart, be analogų. Istorija su KTU fasado stiklais (mano iššūkis ir atradimas) – gyvas pavyzdys; kodėl iškrito stiklas, atsakymo nėra. Tik prielaidos.

Visada yra saugesnis kelias – patikrintos funkcinės schemos, standartinės konstrukcijos, patikimi partneriai, pažįstamos apdailos, ir voilà. Nežiūrint to, renkiesi iššūkius?

Tikrai, nors egzistuoja prieinamos ir patikrintos žinios, išbandytos sistemos bei pažįstamos medžiagos, klausi savęs – o ką aš norėjau pasakyti? Kodėl pasirinkau sunkią nepatikrintą medžiagą vietoj saugios, neišbandytas raiškos priemones? Todėl, kad noriu nueiti savo kelią iki galo. Mūsų studiją tas kelias atvedė į monolito atradimą – konstrukciją, visada leidžiančią daugiau, nei surenkama: konsolės, nereguliarios angos, kurias jau naudojo modernistai XX a. antram dešimtmety, atpalaiduota konstrukcija, langai kur nori ir kokie nori, ypatingų angų perdengimai, kesonai ir interjero atradimai dėl jų. Mano pirmieji monolitai – „Sodroje“ ir Marijampolės Kultūros centre naudojant pušinių lentų klojinius; dabar gali tik specialiai tokių klojinių užsigeisti. Abiejuose pastatuose tie paviršiai liko be apdailų, grubus betonas tapo prioritetu.

Vėliau, gal iš nesubrendimo, siekėm paviršiaus tobulumo, sekėsi vidutiniškai, nors užsakovai vis tiek netikėjo, kad apsieisim be apdailos. KTU slėniams, VDU pastatui jau radom tikrai išmanančius rangovus. Nereikia pamiršti, kad šių objektų užsakovai buvo išsilavinę, pasaulio matę žmonės, lengviau priimantys architekto sąmonės substanciją ir jos specifiką.

Pasitikėdamas ta substancija, užsakovas gauna dalykus, kurių negalėtų net paprašyti, nes dar nežino, kad jie egzistuoja, jau nekalbant apie emocinį krūvį. Ką manai apie didžiųjų vardų transformaciją architektūroje? Šiandien dominuoja horizontalios autorystės, po projektais pasirašo grupės, kartais ir bendruomenės. Vardai virsta prekės ženklais, bet dažniausiai tai ne autorių, o architektūros prodiuserių vardai.

Šalys, kurios prekės ženklų pritraukimą įvardina kaip savo siekį, yra pasiruošę, kad tie ženklai taptų jų istorijos dalimi, ir tai priimtina naujiems ar atsikuriantiems miestams. Ryškus Dubajaus pavyzdys: arabai supirko garsius prekės ženklus ir realizavo jų architektūros pavyzdžius. Kartais tie pastatai ir nelabai primena autentiškus autorių kūrinius pasaulyje, bet, pavyzdžiui, planas užsakyti, kad garsūs architektai – Zaha Hadid, Jeanas Nouvelis, seras Normanas Fosteris, Frankas Gehry – suprojektuotų muziejus, tikrai pavyko.

Tuo tarpu susiklosčiusiuose per amžius miestuose tokie naujadarai pavojingi kontekstui.

Reikia prisiminti Guggenheimo muziejaus konkurso istoriją Vilniuje, vėliau ir „K18B“ biurų pastatų konkursą prie Baltojo tilto. Abu vietos architektų bendruomenės buvo neigiamai sutikti, ypač pirmasis: ar tokioje sostinės vietoje, puikiai apžvelgiamoje centro teritorijoje kartu su esminiais miesto ženklais, turėtų nutūpti prabangaus pasaulio pasiuntinys ir tapti istorinio miesto dalimi?

Nežiūrint to, prekės ženklai, ypač vienas, skinasi kelią Vilniuje. Nesėkmingai vystėsi vietos architektams paskelbtas „Lietuvos“ kino teatro rekonstrukcijos konkursas, nepasiteisino komplikuota daugiafunkcinė programa, ir tada projektavimui buvo pasitelktas garsus vardas, tikintis, kad vardas ir bus lygus rezultatui. Ar ta architektūra atitinka istorinio miesto vidinį pulsą? Labai abejoju dėl tęstinio Vilniaus ir Danielio Liebeskindo ryšio. Ar tikrai reikia skolintis gastroliuojančias žvaigždes, užuot pažinus savo daugiatautės kultūros raidą ir pavidalus?

Miestas – tas pats tekstas; kodėl mūsų tokia raštinga visuomenė šio teksto neįveikia? Galima apsieiti be meno; sunku, bet įmanoma jo išvengti. Nuo architektūros nepabėgsi – bet kodėl apie ją taip mažai žinoma, suprantama, norima suprasti?

Diskusijoje, kai vertinamos naujos tendencijos, nauji stiliai architektūroje, supratimas, dar daugiau, pripažinimas dažnai vėluoja. Garsi Eifelio bokšto istorija, kurį būtų reikėję nugriauti, o ir pats Gustave’as Eiffelis nenorėjo bokšto idėjos pripažinti. Tai buvo studentų darbas, pateiktas konkursui su jo leidimu. Projektui laimėjus, G. Eiffelis greitai susiorientavo ir nupirko iš studentų autorystę statinio, ilgainiui tapusio miesto simboliu. Sunku iš anksto nustatyti architektūros reiškinio ar produkto tikrąją vertę – juk jokioj projektavimo programoj nebus įrašyta: sukurkite šedevrą!

Įdomus Rolando Paleko pastebėjimas: visose architektūrinių konkursų sąlygose yra neužduotas klausimas. Atrasi, atsakysi į jį – laimėsi. Panašu, kad būtent taip ir įvyko su Čiurlionio koncertų salės konkursu Kaune, kurį Rolandas laimėjo, vienintelis iš dalyvių ignoravęs programoje nurodytą pastato vietą.

Tai greičiau iš pasąmonės atėjęs sprendimas. Konkurso programos sudarytojai net nenutuokė, kaip užduotis galėtų joje būti suformuluota – kažkas, kas glūdi už racionalių lūkesčių: vietovės kodas, vietos spalva, paties projekto uždavinio esmė. Jei tai įspėsi – turi šansą laimėti, nors garantijos nėra. Pati konkursuose būnu ir dalyvių, ir vertintojų pusėj, tad žinau, kokie kartais netikėti pasitaiko rezultatai. Kad ir kitas, Kauno „Mokslo salos“ konkursas: dalyvavo garsios pasaulio architektūros žvaigždės, kurių idėjos liko toli nuo vietos dvasios.

„Mes kuriame architektūrą, architektūra kuria mus“, – tvirtino Winstonas Churchillis. Kokią visuomenės diagnozę nustato naujosios Lietuvos statybos?

Architektūra, kaip holistinės paskirties menas ir mokslas, formuoja mūsų gyvenimo visumą: nuo kraštovaizdžio, miestų, balanso tarp gamtos sutverto ir kuriamo mūsų rankomis iki kavinuko ant mūsų stalo, o mokslas ir menas itin retai integruojami vienoj veiklos srity tolygiai, kaip du partneriai. Čia taip pat susijungia kūrėjas, mecenatas ir vartotojas plačiąja prasme, visa visuomenė.

Pirmas akivaizdus sutrikusio proceso ženklas, susijęs su miestų planavimu šiandien – jų draika, neturinti jokių reguliavimo metodų ir jokios koncepcijos, nors galėjo būti teigiamai suplanuota ir koordinuota. Tai vyksta todėl, kad urbanizmas iš mokslo ir meno objekto tapo reglamentuotu planavimo dokumentu, neturinčiu aiškių vertinimo kriterijų, kurių niekaip neišmatuosi be humanistinės dimensijos.

Strategija klysta, taktika ydinga?

Strategijos nėra, taktika ydinga. Tas pats ir miestų viduje. Taktika be atspirties taško tampa visuotinės diskusijos objektu: tarpusavy svarstom, smerkiam, teisinam, bet iš esmės ji ydinga dėl strategijos nebuvimo. Kaip tik taip ta neišmatuojama dimensija nyksta užuot auginama, ir čia jau atsiremiam į visuomenės kultūros ir švietimo situaciją. Prieš šimtmetį užaugo karta, kūrusi progresyvią europietišką valstybę, o šiandien, kai pasaulis ranka pasiekiamas… Net ne ranka, vienu klavišo paspaudimu, bet tai jau ne kultūra. Ar sugebėsim sukurti integruotą visuomenę, kuri gebėtų diskutuoti ir susitartų dėl bendrų prioritetų? Kas yra svarbiau – pinigai ar garbė? Dėstytojo Vytauto Brėdikio žodžiai, lydėję visą gyvenimą: nepamirškit, jums visada reikės rinktis, pinigai ar garbė. Septyniasdešimtais metais tai skambėjo keistai; kokie čia pinigai?..

Ar šiandien stotum į architektūrą? Tik nuoširdžiai.

Architekto specialybė kurti pasaulį – priedermė numeris vienas! Kaip galima to nenorėti? Ideali profesija tobulomis sąlygomis, deja, iki idealų toli. Šiandien ir architektai nelaimingi, ir visuomenė jais nepatenkinta. Konfliktas gilus ir esminis: studijuojantis negauna tinkamo išsilavinimo, darbdavys – tinkamo specialisto, visuomenė nesulaukia kokybiško rezultato.

Architektas – menkas sraigtelis milžiniškame mechanizme, kuris šlubuoja, stringa ir sumala jį patį. Jei devyniasdešimtaisiais, griuvus projektavimo institutams ir užsakymams pasiekus architektus, tiesiai ar per konkursus, administracinės struktūros liko nereikalingos, tai dabar tokių struktūrų poreikis užgožė tiesiogines architekto pareigas. Mūsų leidžiamose bylose brėžiniai sudaro vos dešimtadalį, visa kita – biurokratiniai priedai pagal europinius reikalavimus. Kai klimpstam į blogas istorijas, tai klimpstam kaip tik dėl tų devynių dešimtadalių, nuolat kintančių reikalavimų ir normų. Mūsų studijoje didžiąją dalį to krūvio perėmė dukra Guoda, su kuria dirbame kartu jau 20 metų.

Jūsų biuras yra mažas japoniško biuro modelis, meistras ir keli pameistriai, augantys greta. Dukrai sukako keturiasdešimt, ji priartėjo prie meistro amžiaus, ir ne tik metais, bet ir mąstymo branda, gebėjimais bei darbo kokybe. Natūraliai atėjom prie paskutinio klausimo: projektas, dėl kurio norėtum būti prisimenama?

Taip, mes visi ilgai ir nuolatos mokomės. Džiaugiuosi, kad su Guoda kartu nuėjom ilgą kūrybos ir kasdienės rutinos kelią. Tai sunki ir įpareigojanti partnerystė. Šiandien Guoda – jau juodo diržo savininkė.

Ar aš apskritai noriu, kad mane prisimintų?.. Kurio nors projekto negalėčiau išskirti, nes neprisirišau nei prie vieno, nė vienas nėra išskirtinis. Jie buvo skirtingai pašaukti, skirtingai atsakyti, elgiuosi pagal 3F taisyklę (finish, fix, forget) – užbaik, fiksuok, pamiršk.

Bet jei blogam sapne atskrenda lėktuvai ir bombarduoja Kauną, matau, kaip KTU stiklai byra…

O ne Čiurlionio paveikslai krenta nuo sienų? 🙂
Žymos: