Amazonės teatras (Teatro Amazonas) Manause, įtrauktas į Brazilijos paveldo sąrašą. Rafaelio Zarto nuotrauka, publikuojama pagal „Creative Commons“ licenciją
Gabrielė Jarošinė

„Džokonda“ džiuglėse

Vidury džiunglių, tarp lijanų ir palmių, pačioje tankmėje, teka dvi upės: viena plukdo juodus vandenis, kita – pieniškai balsvus. Susitikusios jos šliejasi ir liejasi, bet nesusimaišo. Paslaptingose gelmėse nardo rožiniai delfinai ir ryškiaspalvės žuvys. Upių santakoje stūkso miestas. Miesto centre – teatras. To teatro viduje, šviečiant šimtui devyniasdešimt aštuoniems stiklo sietynams, ištaigingai pasipuošę ponios ir ponai itališko marmuro laiptais kyla į prabangią lyros formos salę, kur savo instrumentus jau ruošia orkestras. Šviesai pritemus ir vėl nušvitus, suskamba pirmieji operos „Džokonda“ garsai.

*
Stoviu kursiokų būryje beveik keturiasdešimties laipsnių karštyje. Saulėje įkaitęs miesto betonas ir stiklas spinduliuoja kaitrą. Iš netoliese esančių džiunglių atplaukianti drėgmė ne vėsina, o dar smarkiau kaitina, tarsi pirtyje užpiltas vanduo, ir sunkiasi pro drabužius bei odą. Mes, lyg susispietusios žuvys, nenutolstame vienas nuo kito nė per metrą. Spėjome įsitikinti, kad Manausas – trečias pagal nusikalstamumą miestas pasaulyje: jau išgaravo du mūsų fotoaparatai. Kitus brangesnius daiktus slepiame tarp rūbų, nutrintuose plastikiniuose maišeliuose. Mūsų išvaizda išduoda, kad esame turistai, kurių čia suplaukia minios. Ko gi važiuoti į šį svilinantį karštį, kam ieškoti pavojų? Nes tarp sunkiai suvokiamo skurdo čia egzistuoja pasakiški dalykai: džiunglių viduryje iš tiesų stovi prabangus teatras, kuriame pasirodo žymūs orkestrai ir garsūs operos solistai.

Tropikų Paryžiumi vadinamame Manauso mieste susitinka dvi realybės – tragiška ir fantastiška, sena ir nauja. Ir šios dvi jėgos, kaip ir čia tekančios upės, tokios skirtingos, jog ne iš karto susilieja. Rio Solimões (aukštutinės Amazonės) vanduo yra 22 °C ir teka pakankamai greitai (6 km / h). Rio Negro žymiai šiltesnė, net 28 °C, tačiau ir lėtesnė (2 km / h). Skirtingi vandens tankiai ir temperatūros neleidžia upėms visiškai susilieti tol, kol minėtieji parametrai nesusilygina. Panašūs kontrastai ir skirtingų kultūrų samplaika taip pat būdingi Manauso istorinei bei kultūrinei raidai. Kai XVII a. pabaigoje šioje santakoje atsirado žvejų kaimelis, niekas nė nenujautė bręstančios Europoje industrinės revoliucijos bei kaip iš esmės ji pakeis sunkiai pasiekiamo krašto gyvenimą.

Šio regiono tropiniai miškai turtingi savo unikalia gyvūnija ir augalija: rožiniai delfinai gyvena tik Amazonėje ir į ją įtekančioje Orinoko upėje. Daugybės aborigenų genčių kultūrų pėdsakų čia galima aptikti ir šiandien. Leidžiamės į 6 valandų kelionę vingiuotais keliais bei srauniomis Amazonės baseino upėmis. Beplaukdami keletą kartų nustembame, jog per pastarąją valandą įveikėme, regis, didžiulę upės kilpą, o žemėlapio mastelyje pasistūmėjome vos kelis šimtus metrų. Besirangydami mažų upių vagomis atsiduriame Rio Tupana bendruomenės teritorijoje. Čia gyvenantys žmonės yra pirmoji karta, atsiskyrusi nuo aborigenų genčių. Jų paprasti būstai suręsti iš tvirtos vietinės medienos, kuri tokia tanki, jog skęsta vandenyje. Vietos gyventojų dienos užimtos darbu nuo aušros iki sutemų: žvejyba, rankdarbiai, daržininkystė. Jie augina bananus, mangus, manijokus, žvejai namo parneša piranijų ir didžiuliais šarvais pasipuošusių vėžlių. Elektros čia nėra, o net jeigu ir būtų, ji pritrauktų galybę negailestingai puolančių vapsvų, širšių bei kitų vabzdžių.

Čiabuvė senjora Branka dar visai neseniai gamindavo itin brangius rūkyto kaučiuko maišelius, skirtus drėgmei jautriems dalykams laikyti, dažniausiai – parakui ir tabakui. Jų gamybos paslaptys paveldėtos iš vietinių genčių. Senjoros Brankos sūnus mus vedasi į kiemą ir sako turįs kai ką parodyti. Sunkiai įžengiamos džiunglės visai nepanašios į įprastą kiemą. Priėjęs prie maždaug 20 metrų aukščio medžio, mūsų palydovas prarėžia jo žievę peiliu ir siūlo paskanauti iš prorėžos tekančio pieno. Skonis saldus, tekstūra klampi. Netrukus jis paaiškina, jog tik ką ragavome skysto kaučiuko, dar vadinamo lateksu. Būtent iš jo būdavo gaminami senjoros Brankos maišeliai. Per ilgą laiką iš kaučiukmedžio privarva skystos, į klijus panašios masės. Tuomet ji liejama arba tepama ant lygaus paviršiaus. Taip sluoksnis po sluoksnio suformuojami lakštai, kurie suklijuojami taip pat skystu kaučiuku. Darbą pabaigus, maišeliai išrūkomi virš ugnies tam, jog karštoje saulėje kaučiukas neišsilydytų ir nepasidarytų lipnus. Gelsvai balkšvas lateksas išrūkytas tampa tamsiai rudas, beveik juodas.