– Ar jums viskas gerai?

Kiek apsvaigęs vietinis airis Dublino gatvėje, trumpam nustojęs murmėti „I said yes I will Yes“, šiaudine skrybėle, laikydamas taurę burgundiško vyno vienoje rankoje ir įdarytą keptą širdį kitoje, kramtydamas raudoną gėlę:

– Šiandien Blumo diena…

Vieną šiltą ir todėl Dublinui visai nebūdingą vasaros dieną pradedantis rašytojas Jamesas Joyce’as nuėjo į pirmąjį pasimatymą su būsimąja žmona Nora Barnacle. Susitikimas, prasidėjęs romantiškais pasivaikščiojimais po miestą, baigėsi Noros ranka Jameso kelnėse Ringsende, pietinėje Lifėjaus pakrantėje. Laiškuose garsusis airių rašytojas jai vėliau prisipažino: „Tu padarei mane vyru.“ (Suprantama, juk iki tol vienintelės jo patirtys buvo prostitutės ir panašaus plauko merginos.) Tai įvyko 1904-ųjų birželio 16-ąją, tarp Jameso ir Noros užsimezgė ryšys, grįstas tarpusavio santykių paprastumu. Ilgai netrukus pora iškeliavo į žemyną, ten apsigyveno Trieste, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, ir susilaukė dviejų vaikų. Tiesa, pirmasis jų pasimatymas turėjo įvykti birželio 14-ąją, tačiau Joyce’as, taip ir nesulaukęs merginos, liko vienas stovėti prie Oscaro Wilde’o tėvo namo. Greičiausiai ji nebuvo jau tokia „prieinama“, kaip Jamesui pasirodė, pamačius Norą lėtai žingsniuojančią Nassau Street gatve. Svarbu tai, kad būtent jų įvykusio susitikimo dieną rašytojas pasirinko savo žymiajam romanui „Ulisas“ (Ulysses, 1922), norėdamas pažymėti ypatingąjį pasimatymą. Trumpai tariant – štai ką švenčia žmonės, sutikdami Blumo dieną.

Blumo diena (angl. Bloomsday) minima kiekvienais metais birželio 16 d. Dubline ir daugiau nei dviejuose šimtuose miestų visame pasaulyje. Ji skirta pagerbti airių rašytoją Jamesą Joyce’ą bei jo romaną „Ulisas“, kurio veiksmas kaip tik ir vyksta Airijos sostinėje 1904-ųjų metų birželio 16-ąją, tiksliau, į ją sutelpa visas 730-ies puslapių pasakojimas. Šventės pavadinimas kilo iš „Uliso“ pagrindinio veikėjo Leopoldo Blumo pavardės, nes knygoje aprašoma viena jo gyvenimo para. Dubline daugumą šios šventės renginių organizuoja Jameso Joyce’o centras, o pats festivalis trunka apie savaitę. Po to, kai 1982-aisiais, šimtmetis po rašytojo gimimo, Blumo diena Dubline buvo pažymėta oficialiai, jai imta skirti vis daugiau ir daugiau dėmesio.

Pirmą kartą tai įvyko praėjus penkiasdešimčiai metų nuo knygoje pasakojamos istorijos. 1954-aisiais menininkas Johnas Ryanas ir rašytojas Brianas O’Nolanas nusprendė surengti birželio 16-osios minėjimą. Prie jų prisijungė poetai Patrickas Kavanaghas, Anthony’is Croninas, Švenčiausiosios Trejybės koledžo lektorius Abrahamas Jacobas Leventhalas ir Jameso Joyce’o pusbrolis Tomas Joyce’as. Šiam reikalui Ryanas parūpino dviem žirgais traukiamų karietų, tokių, kokiomis į laidotuves važiavo Leopoldas Blumas romane, ir patraukė po miestą pagrindinio veikėjo keliais. Tiesa, turbūt šis sambūris geriausiai atspindėjo „Uliso“ dvasią, nes žygis baigėsi vos įpusėjęs, „Bailey“ aludėje – dalyviai buvo per girti, kad žygį tęstų.

Reikėtų nepamiršti, jog prieš minėtąjį Johno Ryano ir Briano O’Nolano užmojį apie Blumo dieną viename savo laiškų 1924 metais užsiminė pats Jamesas Joyce’as, kalbėdamas apie grupę žmonių, kurie švenčia birželio 16-ąją, siedami ją su „Ulisu“. Jeigu jus domina visa Blumo dienos minėjimų istorija, 2004-aisiais „Vintage Publishers“ išleido Nolos Tully parengtą knygą „I said yes I will Yes: A Celebration of James Joyce, Ulysses, and 100 Years of Bloomsday“, kurioje apžvelgiamas neįtikėtinas ir vis didėjantis šventės populiarumas, o jos pavadinimui panaudota legendine tapusi paskutinė romano eilutė.

Šiais laikais Blumo diena, išaugusi iki ilgiau nei 24 valandas trunkančio festivalio, turi keletą nusistovėjusių tradicijų, žinoma, dauguma jų paremtos garsiuoju Joyce’o kūriniu. Viena pagrindinių – „Uliso“ skaitymai, kai kada ištraukų, kai kada viso romano, kartais net rengiami jų maratonai, kurie turėtų būti tikrai sekinantys, žinant kūrinio apimtį ir sudėtingumą. Iššūkio imasi aktoriai, rašytojai, filologai ir kiti romano gerbėjai, neretai pasiskirstydami knygos veikėjų vaidmenis, pritaikydami jiems kuo išraiškingesnius balsus. Skaitymai bei inscenizacijos rengiami ir radijuje, pavyzdžiui, 1982-aisiais valstybinis Airijos transliuotojas RTÉ leido klausytojams mėgautis 30-ies valandų trukmės radijo spektakliu, kuriame dalyvavo 33 aktoriai. Tiesioginiame eteryje jie perteikė visą „Uliso“ tekstą be jokių pertraukų ir taip pelnė Jacobso apdovanojimą už indėlį į Airijos radiją. Vėliau šis įrašas buvo išleistas garso kasečių, CD ir MP3 formatais.

Be abejo, „Uliso“ inscenizacijos garso transliacijomis neapsiriboja – rengiami spektakliai, kabareto pasirodymai. Australijoje 2017-aisiais buvo rodomas spektaklis „Getting up James Joyce’s Nose“, kurį režisierius Wayne’as Pearnas kūrė įkvėptas Joyce’o išskirtinio dėmesio kvapams „Ulise“. Pasirodyme aktoriai derino humorą su rimtumu, taip pat jis turėjo nemažai stimpanko (steampunk) ir cirko elementų. „Getting up James Joyce’s Nose“ leido žiūrovams uosle pajausti meilę, praradimą ir atgimimą taip pat sėkmingai kaip akimis, ausimis ar širdimi. Tiesą pasakius, Melburnas Australijoje turėtų privilioti besižavinčius scenos menu – garsiojo romano interpretacijų čia per Blumo dieną galima išvysti kiekvienais metais. Kiti W. Pearno darbai, pastatyti minint šią progą: „The Seven Ages of Joyce“, „Ulysses Prestissimo“ (pateikiama „Uliso“ slemo versija), „The Reel James Joyce“ (apie rašytojo meilę kinui) ir „A Portrait of the Artist as a Young Man“.