Pirmosios „popseišeno“ komandos stovyklavietė Kupiškio rajone, 1968 m. Nuotrauka iš Algimanto Šešelgio archyvo
Rita Bany

Ob-la-di, ob-la-da

Coincidentia oppositorum – priešybių vienybė. Komjaunimas ir hipių judėjimas. Sovietams okupavus Lietuvą, neišvengiamai atsirado ir komjaunimas: moksleiviai, studentai bolševikų buvo varu varomi stoti į šią naują organizaciją. Provincijos lietuviai kraipė galvas: chromjaunimas? Tie, kurie vaikšto su chromo batais? Kas taps komjaunuoliu, tas gaus ilgaaulius chromo batus? „Įstos“ į juos?

Tiesą sakant, aš ir dabar nelabai suvokiu, kas tai… Komunistinio jaunimo sąjunga ir jos ideologija bei iš piršto išlaužti įstatai? Okupantai vertė tapti komjaunuoliais, bet su šautuvu į nugarą niekas nebaksnojo. Tačiau įstojusių buvo labai daug: vieni – iš kvailumo, kiti – iš naivumo, daugiausia – iš baimės ir prisitaikėliškumo, o tretieji – nes buvo gudrūs, kadangi apsimokėjo.

Po kelių sovietinio režimo dešimtmečių iš Vakarų atsirito hipių banga. Globalus judėjimas, apėmęs visą civilizuotą „svietą“. Keista, vakariečiai hipiai suko į kairę, o Rytų Europos gyventojai „varė“ į dešinę. Štai tau ir coincidentia oppositorum.

Mūsų herojus – Algimantas Šešelgis – buvo hipis komjaunuolis! Pasinaudojęs savo valiūkiška bei anarchistiška prigimtimi, jis su keliais bendraminčiais suorganizavo pirmąjį big beato ir roko grupių festivalį tuometinėje Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje! Net dvi dienas trukęs „popseišenas“, žinoma, vyko Kaune, KPI Automatikos fakultete. Į festivalį sulėkė hipiai iš visos tuometinės Sovietijos. Algimantas, draugų vadinamas Aliumi arba Džeku, milicininkus ir kagėbistus „pastatė ant ausų“. Prieš faktą. Bet apie viską nuo pradžių.

1969-aisiais vienos KPI akademinės grupės aktyvūs studentai, vadovaujami lyderio Algimanto, įkūrė popklubą „Smūtkeliai“. Tuometiniai ideologijos prievaizdai naujajame KPI Automatikos fakultete studentams suteikė šiek tiek laisvės, o pastarieji šiuo laisvės plyšeliu pasinaudojo šimtu procentų. Algimantas prisimena: „Neseniai Čekoslovakiją sudrebino Prahos pavasaris, norėjosi išsiveržti iš smukdančios pilkos rutinos ir daryti Lietuvoje tai, ko niekas nedarė. Tiesą sakant, roko muzika užkrėtė laisvės troškuliu ir maišto dvasia. 1967 m., susirinkę mano bute, įsteigėme pirmąjį neoficialų big beato fanų klubą ir nutarėme po komjaunimo priedanga imtis to, apie ką svajojome, ko geidėme. Tam reikėjo „paimti valdžią“ fakultete. Tapau komjaunimo gruporgu (kaip vėliau paaiškėjo, trumpam), o netrukus man pavedė kuruoti Automatikos fakulteto kultūros sritį. Tuometinis fakulteto komjaunimo sekretorius S. Lapeika vadovavosi principu „nauja, įdomu, imkitės veiklos“.

Atsirado puiki galimybė legalizuoti big beato klubą. 1969 m. balandžio 25 d. grupė bičiulių sugalvojo organizacijos įstatus, kuriuos ranka užrašė Robertas Martinėnas, vėliau tapęs pirmuoju legalaus big beato klubo prezidentu. Jis didelėmis spausdintomis raidėmis išvedžiojo: „STEIGIAMAS BIG BEATO KLUBO SUSIRINKIMAS“. Tokio pat turinio skelbimai buvo iškabinti ne vien Automatikos, bet ir kituose fakultetuose.

Steigiamajame susirinkime dalyvavo ne tik Algimanto artimiausi draugai, bet ir pop muzikos entuziastai iš viso instituto, sugalvoti ir užrašyti ne vien įstatai, bet ir pavadinimas – pop klubas „Smūtkeliai“. Reikia pripažinti, kad gūdžiais sovietiniais laikais toks lietuviškas pavadinimas skambėjo neįprastai!

Big beato fanų klubo įstatai:

1) Nariu gali būti kiekvienas KPI studentas ir dėstytojas, pripažįstantis ir vykdantis klubo įstatus.
2) Klubo tikslas: populiarinti lietuvišką ir užsienio big beato muziką.
3) Aukščiausiasis valdymo organas: susirinkimas, kuris renka prezidentą, 3 viceprezidentus bei iždininką (…)
Klubo įstatai dialektiški.

Iš tiesų, įstatai labai demokratiški ir… marksistiški, nes dialektiški. Niekas negalėjo prikibti. Jokio antisovietiškumo.

Pirmuoju pop klubo „Smūtkeliai“ prezidentu buvo išrinktas R. Martinėnas. Palaipsniui susiformavo tvirtas branduolys: R. Šertvytis, Č. Paplauskas, A. Stancevičius, A. Maleckas, V. Motiejūnas. Algimantas su bendraminčiais nusprendė, kad šio sambūrio esmė: muzikinis švietimas, susitarė neliesti tautinių ir politinių temų – nesinorėjo puikios idėjos iškart pasmerkti myriop. Kiekvieną mėnesį klubo nariai į kasą įnešdavo nedidelę sumą pinigų. Už juos iš pogrindžio prekybininkų įsigydavo muzikinių juostų, vinilinių plokštelių. Vaikinai darė įrašus, rinko informaciją apie roko dainininkus. Populiariausios grupės buvo „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Doors“, „Led Zeppelin“. Algimantas pasakoja: „Registruodavau į sąsiuvinį grupių pavadinimus, kruopščiai ranka persirašydavau dainų žodžius, nes dauginimo aparatus sovietų saugumas draudė“. Automatikos fakulteto skelbimų lentoje vaikinai iškabindavo naujus pop plakatus, kiekvieną savaitę užrašydavo populiariausių dainų dvidešimtuką – „New Musical Express TOP-20“ – pagal „Radio Luxembourg“ muzikos transliacijas.

Ilgainiui pop klube narių sumažėjo, mat reikėjo rimtai dirbti: perrašinėti muziką, iš visų įmanomų šaltinių lasioti informaciją apie roko grupes. Daugelį gąsdino ir nario mokestis – nuo trijų iki penkių rublių per mėnesį. Taip atsisijojo nemažai žmonių ir liko tik senasis branduolys, prie kurio aktyviai prisijungė A. Piligrimas. Itin atsidavęs klubui buvo Č. Paplauskas, vienas iš trijų „Smūtkelių“ viceprezidentų, iš vinilo plokštelių įrašęs visus „Smūtkelių“ muzikinius „gabalus“, taip pat nepakeičiamas paruošiant ir tvarkant techniką diskotekose, „popseišene“. Jis tebeturi išsaugojęs visus „Smūtkelių“ įrašus magnetofono juostose.

KPI komjaunimo sekretoriaus pareigas einantis S. Lapeika nesikišo į klubo veiklą, o „Smūtkeliai“, savo ruožtu, judėjo leistinoje teritorijoje ir nekliudė religinių ir tautinių temų.

Netrukus vaikinams gimė idėja – suorganizuoti diskoteką. Pirmoji Lietuvoje, o tikriausiai ir Sovietų Sąjungoje diskoteka buvo surengta 1970 m. rugsėjo 26 d. KPI Automatikos salėje. Jos metu tylos minute pagerbtas neseniai miręs Jimis Hendrix’as. Pradžia buvo puiki! Renginys praėjo stulbinamai.

Paskui diskotekos kiekvieną savaitgalį vykdavo studentų kavinėje „Saulutė“. Jas ruošdavo ir pravesdavo A. Stancevičius, A. Piligrimas, R. Martinėnas ir R. Šertvytis, – „pakalę“ roko ir pop muzikos žinovai. Anų laikų diskotekos buvo savotiška menų sintezė: šiek tiek teatro, pantomimos vaidinimas, romantiška žvakių šviesa, vėliau – pasakojimai apie roko muzikantus, viktorinos. „Saulutėje“ rinkdavosi ne vien studentai, bet ir Kauno hipiai. Studentai, suvažiavę į Kauną iš visų Lietuvos pakraščių, miestelių ir kaimų, mažai nutuokė apie pop muziką, o ilgaplaukiai hipiai – vaikščiojantys žinynai – beveik visada tapdavo nugalėtojais.

„Smūtkelių“ pop klubo vyrukai, ko gero, buvo pirmieji Lietuvos „diskžokėjai“. „Kadangi tapau populiarus tarp studentų, man pasiūlė šoktelti aukščiau: iš fakulteto į KPI kultūros klubą, būti atsakingu už instituto kultūrinę veiklą. Tuo metu instituto komjaunimo komitetui buvo susiformavusi opozicija, kurią sudarė studentų profsąjunga ir KPI kultūros klubas. Jie jautėsi labai drąsiai ir norėjo sãvo, patikimo žmogaus. Aš, kaip avantiūristas, tikau, – prisimindamas jaunystės nuotykius, šypsosi Algimantas. – Prasidėjus bendram komjaunimo, profsąjungos ir kultūros klubo susirinkimui, opozicija netikėtai iškėlė mano kandidatūrą. Tai buvo pirmasis atvejis visoje pokario KPI instituto istorijoje, kai rinkimuose dalyvavo du kandidatai. Susirinkusieji turėjo balsuoti už oficialų pretendentą, bet dauguma, tarp jų ir keletas komjaunimo atstovų, palaikė mane. Instituto komjaunimo sekretorius E. Kibirkštis net tris kartus asmeniškai perskaičiavo rezultatus, rodydamas į balsuojantį už mane pirštu ir klausdamas: „Ar tu tikrai balsuoji už Šešelgį?“ Viskas vyko ne pagal scenarijų. Netikėtai tapau viso KPI vyriausiuoju kultūrtrėgeriu. Vos išrinktas instituto kultūros klubo pirmininku, atleidau vadžias, viską legalizavau, vadovaudamasis šūkiu: „Make peace not war!“ Pop klubas „Smūtkeliai“ ir įvairios draugijos galėjo veikti ir dirbti be jokių apribojimų“.