Gintaras PATACKAS

sakyki, drauge

Sakyki drauge ką dabar jauti
kai niekas su žeme šia nebesieja
kada į pilką debesį virsti
atsiminimų aušrą jūrą vėją
kada patapęs želiančia veja
stadione tu maigai pianiną
kada garsus užčiuopęs srovele
tylos teki į užkerėtą kiną
kai baltą paverti juodu švarku
ir diriguoji dieviškam orkestrui
kur kiekviena nata tai gyvas tu
fortissimo andante rausvas scherzo
atleisk žodynas tampa nebylus
pabūki su mumis dar mirksnį vieną
kada pavergęs muzikos garsus
skrendi lengvai į baltą mėnesieną

Šias eiles poetas Gintaras Patackas parašė iškart, kai Anapilin pasitraukė jo artimas bičiulis, kūrybos bendražygis Kęstutis Lušas. Džiazo pianistas, klavišininkas, kompozitorius, aranžuotojas, muzikos prodiuseris. Nėra prasmės dar kartą vardinti Kęstučio Lušo nuopelnus, gyvenimo bei kūrybos faktus – jų apstu informacinėse erdvėse. Čia lai prabyla Kęstutį artimai pažinoję, jo talento poveikį ir jėgą iš arti patyrę žmonės.

Petras VYŠNIAUSKAS, saksofonininkas:

Mirė Kęstutis Lušas! Tai ką gi, tik dabar Jį pradėsim kelt į aukštumas? Manau, Kęstas juokiasi iš to.

Jis visada buvo ten. Aukštumoj. Muzikoje – šimtu procentų. Visas. Užtat negalėjo pakęst apsimetėlių, prisiplakėlių ir vidutinybių, o tokių niekada netrūksta. Vidutinybės pabrėždavo, kad labai „pasikėlęs“, nesukalbamas. Visiškai pritariu. Fantastiško ritmo pojūčio, aukščiausios klasės solistas, dėmesingas akompanuojant, išmanantis amatą. Galėjo groti valandų valandas, o kokių dainų parašė! Tad kokia vidutinybė gali mėgti tokį?

Kartu grojom 1985–1990 m. Tai buvo pirmieji lietuvių pasirodymai Vakarų džiazo festivaliuose Suomijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, gastrolės Baltarusijoje, Sibire. Abu buvome gimę birželį, gal dėl to gerai sutarėme. Vieną dieną Kęstas sako: „Truputį palauk, reikia „šaibų“, „faneros“ pasidaryt. Nusipirksiu namą, rojalį ir…“

Praėjo 23 metai, susitikom. Paklausiau: „Ar jau turi tai, ko norėjai?“ Kęstas atsakė: „Ne piniguose laimė…“

Išliko įrašai. Vieną saugau ypatingai, tiesiog sau, mažai kam rodžiau. Turbūt reikės išleist. O kitas pradingo…

Man teko laimė groti su elitinio žurnalo „DownBeat“ renkamais top pianistais Bobo Stensonu, Vijay Iyeriu, prof. K. H. Bergeriu. Labai gaila, kad su Kęstučiu daugiau nebeteks. Jo langas užgeso…

Gediminas ZUJUS, klavišininkas, kompozitorius, muzikos prodiuseris:

Unikali absoliuti klausa, fenomenali atmintis, geniali komercinės sėkmės nuojauta, neįtikėtina pianistinė technika. Sentimentalus ir kartais ciniškas, depresuojantis optimistas, kurio visus projektus lydėjo triukšminga sėkmė. Nepasisekimų nebuvo. Nenumaldomas lyderis, neabejotinas savųjų kolektyvų įkvėpėjas, diktatorius, uzurpatorius, despotas, bet galiausiai per tai leidžiantis atrasti ir pajusti jį supančių, taip pat neeilinių asmenybių, vertę. Glaustai tariant, jo darbai – didžiulis indėlis į mūsų Lietuvos kultūrą.

Zigmas VILEIKIS, Birštono džiazo festivalio rengėjas:

Su Birštono džiazu Kęstutis Lušas susijęs nuo pat 1980-ųjų. 1980 ir 1982 m. – geriausias festivalio pianistas ir įdomiausių kompozicijų autorius. Jis atrado ir atskleidė vokalistės Marinos Granovskajos talentą.

Tokių kaip Kęstutis Lušas Lietuvoje nėra daug. Įgimta virtuozinė technika, nesenkanti kūrybinė fantazija. Mažakalbis, kategoriškas, sunkiai derino emocijas su logika, tačiau išsiskiriantis savita muzikine spalva, stiliumi ir skoniu. Jo stiprybė – muzika. Gera ir įdomi.

Grigorijus ŠLIOMAS, klavišininkas, smuikininkas:

Šimtu procentų žinau, kad pirmasis Kęsto stabukas – Eltonas Johnas. Buvome gal penkiolikmečiai, mokėmės „naujalinėje“. Vienas klasiokų gaudavo siuntinius iš JAV, tarp jų ir diskus. Jis turėjo ir Eltono LP [vinilinę plokštelę – red.], tad mus su Kęstu pakvietė pasiklausyti. Eltonas mus užhipnotizavo. Nuo tada meilė klasikai išnyko.

Niekada nepamiršiu, kaip Profsąjungų rūmuose (dabar – Kauno kultūros centras) Kęstas vadovavo „estradiniam ansambliui“. Jašos Jurborskio pamokytas, pianino plaktukėliuose prismaigstė „knopkių“. Instrumentas suskambo kaip „Hohner Clavinet“. Man kilo nenumaldomas noras šį eksperimentą pakartoti namuose, bet pagalvojau, kad mano tėvai šito neišgyventų.

Kartą nutiko taip, kad su Kęstu papuolėm į vieną „chaltūrą“. Labai nustebau, kad jis mintinai žinojo daug liaudies dainų tekstų ir, mano manymu, turėjo puikų balsą, gerai dainavo. Gaila, kad tai nėra įamžinta įrašuose. Bet kuriuo metu Kęstas galėjo sėkmingai pakeisti bosistą ar būgnininką.

Taip liūdna, kad pirmasis Kęsto trio – Valentinas Nazarovas (bosinė gitara), Edmundas Malinauskas (būgnai) – visi trys jau velionys…

Parengė Alfredas Kukaitis