Mark Greif „Against Everything. On Dishonest Times“, New York: Knopf Doubleday Publishing Group, 2016.

Išvertus amerikiečio Marko Greifo esė rinkinio pavadinimą, jis skambėtų maždaug taip: „Prieš viską. Apie nedorus laikus“. Intriguoja, kodėl autorius vadina laikus nedorais (arba nesąžiningais) ir kaip jam pavyko išvengti didaktikos ir sentimentalumo narstant moralinį klausimą.

M. Greifas – šiuolaikinis jaunas intelektualas, mokslininkas, eseistas, vienas iš Niujorke leidžiamo literatūros žurnalo „n+1“ įkūrėjų. Jo knyga susidomėjau dėl išvaizdos (spręsk apie knygą iš viršelio!), pavadinimo ir jos pristatymo, kurio tiesioginę transliaciją iš „London Review of Books“ knygyno stebėjau per feisbuką. Vardinu šiuos dalykus, nes jie atspindi nūdieną: mūsų santykį su popierine knyga, kuri, ne, tikrai dar nesiruošia mirti, mūsų bendravimą, neribojamą laiko juostų ir politinių sienų, mūsų laisvę dalintis kultūrinėmis ir socialinėmis aktualijomis globaliame tinkle, laisvę, gundančią vieniems iš kitų perimti tai, kas naudinga ir vis tiek išlikti savitiems. Skaitydama stebėjausi, kiek daug amerikietiškų reiškinių aktualūs ir man, negyvenančiai Amerikoje.

Žurnalo „n+1“ redakciją sudaro saujelė entuziastų, užsibrėžusių „įdarbinti“ savo intelektą, jį aktualizuoti, rasti jam vietą ir paskirtį čia ir dabar. Iš algebros pasiskolintas pavadinimas simbolizuoja reikalingumą. Tai nuoroda į klausimą, kurį privalo išsikelti kiekvienas naujo žurnalo steigėjas – kam reikia dar vieno leidinio, kai pasaulyje jų šitokia gausybė? Atsakymas: n+1. Nesvarbu, kiek leidinių egzistuoja, visuomet gali būti sukurta kažkas gyvybiškai svarbaus. Kultūrinę žiniasklaidą papildyti reikia, nes nuolat jaučiamės kažko stokoją. Ir išties, naujasis žurnalas praturtino pasaulį, pažvelgęs į jį originaliai: jungdamas politinę mintį, literatūrą ir jos teoriją, kritiką bei… „popsą“. Popierinis „n+1“ variantas pasirodo triskart metuose, jo apimtis – du šimtai puslapių.

M. Greifas vienuolika metų rašė šiam žurnalui ir galiausiai jame publikuoti eseistiniai straipsniai sugulė knygon. Tai vienas iš tų leidinių, kurį perskaitęs supranti, kad kelio atgal nėra, kad nuo šiol mąstysi kiek kitaip. Dar daugiau – jausiesi kiek kitaip, nes nebesijausi viena(s) prieš viską.

Knygos tematinės arkos linkiai įspūdingi. Įžanginė esė – apie kūno treniravimą sporto salėse. M. Greifas susidomėjo, kaip mes į viešąją erdvę „ištraukime“ tai, kas privatu ir galėtų būti patenkinama privačiai, t. y. bazinius kūno poreikius. Kitame esė jis rašo apie maistą, kintantį mūsų požiūrį į mitybą, naujas madas: kulinarinius šou veda nebe virtuvės šefai („cuisiniers“), o maistininkai („foodies“). Pedofiliją (!) apmąsto, gretindamas ją su visuotiniu jaunystės kultu, o pastarąjį – su senatvės fobija. Jis mato tuštumą ten, kur seniau būdavo pilnatvė. M. Greifas garsiai neįvardija, bet galima numanyti, jog kalbama apie dvasingumą: kad būtent tai iš kūno veržiasi išorėn, manifestuojama ir tampa matoma per mūsų obsesijas. Toliau – esė apie atpirkimo ožka tapusią „octomom“, kurios aštuonetas kūdikių išpūstame pilve absurdiškai simbolizavo ir netgi užgožė informaciją apie… su trenksmu sprogusį nekilnojamojo turto burbulą. 2008-aisiais, aštuonetuko gimimo ir finansinės krizės metais, kaip tik gyvenau Amerikoje ir mačiau ištuštėjusius ofisus, pilnus klerkų vaiduoklių. Mačiau tai, ką nebuvo malonu pripažinti.

Tuomet M. Greifas pasuka galvą į kitą pusę, tiksliau, atgręžia ausį ir susimąsto apie klausymą. Kas yra britų grupės „Radiohead“ muzika filosofiniu požiūriu? Analizuodamas dainų tekstus, autorius atranda, kad per depresyvųjį roką išsakoma mūsų laikmečio problema – privatumo praradimas. „Kitame amžiuje, jei iki tol mums pavyks išgyventi, į politiką bus įtrauktas privatumo atkūrimas“, – spėja M. Greifas. Galvodamas apie pankroką ir hiphopą, jis susirūpina, kodėl baltieji tapatinasi su pirmuoju, bet ne antruoju muzikos stiliumi. Pats autorius jaunystėje pankavo, tad ir kitokia maištinga muzika jam galėtų būti artima. Visgi, kad ir koks draugiškas būtų juodaodžiams, kad ir kokie ideologiškai aktualūs būtų jų dainų tekstai, jie niekada nepatraukė savo pusėn. Todėl M. Greifas bando ištaisyti klaidą čia ir dabar: sukuria savo repą.

Pastaroji esė susisiejo su neseniai kitoje knygoje mano perskaityta mintimi. Anot Amerikoje gyvenančio filosofo Algio Mickūno, kai kurie jauni lietuviai apgailėtinai ir nesąmoningai mėgdžioja „hiphoperius“ tiesiog dėl blizgaus „mačistinio“ stiliaus. Iš pradžių su šia idėja sutikau, bet štai M. Greifas privertė suabejoti: visai įmanoma, kad toji ideologija išties yra aktuali ir artima jauniems vyrams, tik kartais atmetame šį stilių ir taip parodome savo išankstinį (rasistinį) nusistatymą. Mes patys esame per mažai sąmoningi. Tai mes, amerikietiško „meinstrymo“ mėgdžiotojai, šitos muzikos iš šitų vyrų nesuprantame ir nesistengiame suprasti.