Apie gyvybingus menininkus norisi kalbėti daug ir dažnai. Liudas Mockūnas – vienas įdomiausių savo srityje, o per pastaruosius devynerius metus teko matyti ir girdėti ne vieną jo etapinį projektą: nuo solo pasirodymų, trio „NuClear“, įvairių projektų su skandinavų menininkais, iki dueto su gitaristu Marcu Ducretu ar ant noise ribos balansuojančio trio „Angel“. Būtų galima vardinti dešimtis projektų, L. Mockūno sugeneruotų tiek festivaliuose, prestižinėse užsienio scenose ir greta, visiškai pogrindžio sąlygomis.

Su Liudu susitikome tarp kelių įvykių. Neseniai baigėsi nedidelis prieš trejus metus suburto Lietuvos ir Danijos muzikantų trio turas. Pristatytas pirmasis albumas „Plunged“, jame drauge su L. Mockūnu improvizuoja gerai žinomas kaunietis pianistas ir kompozitorius Arnas Mikalkėnas ir Danijoje gyvenantis norvegų būgnininkas Håkonas Berre. Plokštelę išleido skandinavų improvizacinės muzikos įrašų leidybos kompanija „Barefoot records“. Iš karto po mūsų pokalbio Liudas išvyko groti Trondheime vykstančiame „Fri form“ festivalyje, kuriame taip pat koncertavo vienas Europos improvizacinės muzikos gigantų Peteris Broetzmannas. Galima tik įsivaizduoti juos abu vienoje scenoje, koks tai būtų „sprogimas“.

2017-ieji yra gerų žinių džiazui metai, kuomet nuo minčių „mus visi pamiršo“, „nėra pinigų nei pagarbos“ pereinama prie „turiu idėją“ ir „turiu visus įrankius ją įgyvendinti“. Vasarį įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija Viačeslavui Ganelinui, Vladimirui Tarasovui ir Vladimirui Čekasinui, beje, Liudo mokytojui, įvyko istorinis trio koncertas Valdovų rūmuose. Tai – daugelio metų bekompromisio darbo rezultatas. Atrodo, džiazo ekosistemos dalyviai gali atsikvėpti.

Bekompromisis – toks pirmas būdvardis šauna į galvą kalbant apie L. Mockūną bei apskritai apie improvizacinę muziką, kurioje kiek mažiau žvilgesio, komercijos, bet apstu gilių, gaivališkų emocijų. Kompromisų Liudo muzikoje nėra, – ginant džiazo poziciją, kai situacija buvo apverktina, dirbant su studentais. Dar reikėtų paminėti Lietuvos džiazo federaciją bei įrašų kompaniją „NoBussines records“ (Liudas yra vienas steigėjų).

Tačiau Liudo portretą konstruoju ne iš biografijos detalių – bandau sužinoti, kas jam įdomu ir aktualu dabar. Mūsų pokalbį pradedu nedidele provokacija, vieno klasiko mintimi, kad atliekant Mozarto koncertus improvizuojama daugiau, nei džiaze.

Menininko muzikavimo džiaugsmas atsiranda, kai kažkuria prasme skrendama virš muzikos. Tai būdinga ir repertuarinės muzikos atlikėjui. Kai esi tame lygyje, prasideda metafizika. Formuojasi įtaiga. Tam tikra improvizacinė būsena, kuri jungia akademinę muziką ir improvizuotąją. Turiu galvoje atlikėjus, kurie veikia ir „kabina“. Tai galioja bet kuriai meno formai.

Šiam skrydžiui, improvizacinei laisvei reikalingas milžiniškas bagažas?

Žinoma. Tuomet menininkas taip gerai žino tekstą, kad skrenda virš jo. Įsijungia energetikos kontrolė ir emocijų valdymas.

Bet akademinėje muzikoje „temperatūrą“, šimto žmonių orkestrą valdo dirigentas. Šiuo atveju esi vienišas.

Priklauso nuo situacijos. Kai groji solo – taip. Bet grodamas su kitais muzikantais, turi likti atviras improvizaciniam momentui. Pasibaigus konstravimui, negali vien vadovautis savo iš anksto susigalvotu planu, nes tuomet atsiranda tikimybė improvizacinį momentą netyčia praleisti, patirti nepasitenkinimą.