Arne Melberg

Literatūros salynas

Iš švedų kalbos vertė Henrika Skersonaitė

Būdamas studentas seniai, septintajame dešimtmetyje, išmokau, kad literatūra yra „sistema“, kurioje literatūros kūriniai „cirkuliuoja“ dviejuose skirtinguose „ratuose“. Viršutiniame per leidyklą, knygyną, biblioteką ir kritiką nuo rašytojo iki riboto skaičiaus skaitytojų srovena geroji literatūra. Apatiniame – skaitytojų masėms serijiniu būdu kuriama kasdienė literatūra, perkama dėl žinomumo ir patarimų ją skaityti, parduodama kioskuose.

Viršuje esti tam tikra žanrų tvarka: čia galima rasti „grožinę literatūrą“, kuri yra „tikroji“ literatūra ir kuri, bendrais bruožais, skirstoma į lyriką, epiką ir dramą. Būtent šiai literatūrai aš atsidaviau galų gale ir dėl to, kad prisijungčiau prie visuomeninio pokalbio, vykusio laikraščiuose, žurnaluose, mokyklose, universitetuose ir kituose kontekstuose – pokalbio, kuris visada sukosi apie ten, viršuje, esančią literatūrą. Apačioje nebuvo kalbamasi visiškai, ten buvo vartojama. Tik daug vėliau ėmiau nervintis, kad tokia didelė literatūros dalis liko už „grožinės“ literatūros ribų ir nebuvo laikoma tikrai „tikra“ literatūra: esė, kelionių knygos, biografijos ir autobiografijos, didelė dalis istorinių aprašymų.

Tiesa, tai buvo labai seniai! Dabar juk pasaulis pasikeitė: didžiosios leidyklos tapo žiniasklaidos įmonėmis ir telkia išteklius didžiausiai įmanomai pardavimo sėkmei pasiekti. Literatūros kritika dienraščiuose gal ir nėra dingusi, bet ji susitraukė ir turėjo užleisti savo vietą parduodamų rašytojų profilių pateikimui, tų pačių rašytojų, kurie sėdi ant sofų televizijos laidose. Literatūrinis pašnekesys yra jau nebe apie literatūros darbą, o apie asmenybes.

Žinoma, dar tebevyksta pokalbis apie literatūros turinį, bet jau kitur: vis dar universitetuose ir besitraukiančiuose žurnaluose, tačiau taip pat ir suklestėjusiuose internetiniuose tinklalapiuose. Literatūra, kuri skaitoma dėl to, kad yra gera, gniaužianti kvapą, originali, ir apie ją dažnai kalbama – ne tik todėl, kad ji parduodama ir pristatoma įžymybės – rūpinasi mažosios leidyklos, apie ją vis rečiau diskutuojama tradicinėje visuomenėje. Arba tokia literatūra galbūt leidžiama paties rašytojo, kuris, naudodamas šiuolaikines technologijas, lengvai gali išleisti savo parašytą knygą.

Tokie pastebėjimai kaip šis šiandien nėra nė kiek originalūs – jais mums nuolat primenama, kad viskas, ką siejame su literatūrine kultūra, keičiasi. Didieji pokyčiai vis sparčiau vyko pastaruosius penkiolika metų, koja į koją su skaitmeninimu, kuris jau pakeitė mūsų buvimo pasaulyje būdą ir ruošiasi jį keisti dar daugiau. Kiek ilgai dar išliks bibliotekos, kai galime sukauptą pasaulinę literatūrą tiesiogiai pasiekti kompiuteriu? Kiek laiko dar gyvuos dienraščiai? Literatūros kritika? Leidyklos? Niekas nežino, bet visi supranta, kad vystosi nauja literatūros sistema.

Štai pavyzdys knygos, kurios prielaida yra naujoji sistema: Carlton Reid’o „Roads Were Not Built For Cars“ – beveik 600 puslapių veikalas apie važinėjimą dviračiu ir dviračių istoriją. Kaip užsimenama pavadinime, knygoje teigiama, kad angliškoji kelių sistema XIX a. antrojoje pusėje buvo sukurta dviračių eksploatacijai, bet nuo XX a. trečiojo dešimtmečio ją perėmė, galima sakyti, okupavo, automobilizmas. Ši tezė pagražinama daugybe anekdotų ir istorijų apie važiavimą dviračiu: unikaliu istorinio aprašymo, politinio pamfleto, beletristikos mišiniu, viską aprašant eseistiniu stiliumi.

Žymos: