fbpx

Pievų kvadratas

Erika DRUNGYTĖ

Vasaros peizažas Lietuvoje pilnas skirtingiausių elementų, kurie pagal vietovės ypatybes tirštai įvairuoja. Jei vairuoji ramiai, į filmuojančią akių porą įplaukia gulinčios lygumos, šaunančios kalvos, kuprojantys piliakalniai, nusivožiantys šlaitai, maurojančios upių pakrantės, ašaringos pelkės, išsitėškę ežerai, optimistiški pušynai, oponuojantys eglynams, susipainioję mišrūs miškai, kosminės kopos… Žodžiu, visai smagus kinas, kurį kietasis atminties diskas įrašo patikimai – kelios kopijos iki gyvenimo galo.

Ir vis tik yra vienas dalykas, jungiantis tuos kas keliasdešimt kilometrų ištinkančius permušimus, bendrasis vardiklis. Tai pieva. Sodresnė, menkesnė, kultūringesnė ar sulaukėjusi – smulkmena, bet pieva yra visur. Ir toje pievoje dar vis yra karvė. Avys, ožkos, arkliai, lamos, stručiai – taip, visko priveista. Bet karvė… Tai toks ypatingas gyvulys, kuriam išnykus iš mūsų gamtovaizdžio, kažko netektų ir mūsų charakteris, pasikeistų būdas, iškristų pieniniai dantys dar net neprasikalę, atsivertų žarijų smegduobės, prapultų visos sigutės, imtų siausti pamotės-raganos…

Tiesa, karvės, kaip ir peizažas, visos skirtingos – kiekviena savo pievoj turi savo spalvą, dydį, savo nuomonę ir pieno skonį. Juodmargė, juoda, žala, žalmargė, dvyla, baltkerša, šėma… Šiais laikais, kai bemaž kiekvienas namuose kabina paveikslus ir drąsiai diskutuoja apie potėpius bei koloristiką, apie karvės spalvas diskusijų girdėti neteko. O galėtų būti įdomios. Ne mažiau intelektualios nei apie tapybą. Pajūrio žemėse besiganančios karvės yra keistos spalvos. Latviai sako zilā govs. Lietuviškai būtų „mėlynoji karvė“. Ir nors oficialiai ši veislė – Latvių mėlynoji, kuršiai, jei galėtų, pasakytų, kad Kuršių mėlynoji, nes kilusi iš Kuršo. Na, ji tokios pilkai melsvos spalvos, mūsiškai – šėmoji. Bet klausydamas pirminio skambesio, žodį zils nevalingai sieji su žodžiu žilas. Ta pilkai melsva juk iš tiesų ir yra žila. Kuri reikšmė pirmesnė – zils = mėlyna ar melns = juoda – ne taip ir svarbu.

Gal svarbiau, kad latviams karvė yra viena reikšmingiausių mitologinių figūrų, motina, globėja, gelbėtoja. Ir kai mėginame save padėti indoeuropietiškų kalbų archajiškumo lentelės topuose, nepamirškim, kad latviai tą indo- išlaikė tvirčiau bent jau žodyje karvė – govs (tarti reikia guovs). O prisimenate, kaip dar vadinamas dievo įsikūnijimas Krišna (artojas), kai kalbama apie jo piemenavimą? Taip, Govinda, karvių numylėtinis. Ir jei reikėtų jį įsivaizduoti toje karvių karalystėje Vrindavane, nesunku būtų išgirsti dainuojantį: Zila zila man gotiņa / Kā zilā cielaviņa / Pie avota dzirdīt dzinu / Upē kājas nomazgāt (Šėma šėma mano karvelė / Kaip melsvoji kielelė / Giniau girdyt prie šaltinio / Kojas numazgot prie upės). O va lietuviškai tokių giesmių karvei sunkiai rasite… Bet peizaže, peizaže rasti būtina. Antraip – kokiems galams mus visus jungianti pieva.

2017-07-17
Tags: