fbpx

Kęstutis Navakas: Sapniški šarvai ir pavojingos ribos

Erika Drungytė

Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoj bei lietuviakalbiuose pasaulio kampeliuose kas nebūtų girdėjęs Kęstučio Navako pavardės. Gal įmanoma nugyventi neperskaičius šio rašytojo eilėraščio, esė, romano ar paviešintos atviros nuomonės, bet nežinoti vienos svarbiausių nacionalinės kultūros figūrų – neįsivaizduojama. Septyniolikos knygų autorius (kas žino, kiek jų pasirodys po šios publikacijos) yra verbalinio pasaulio kūrėjas, demiurgo vaidmeniui atsidavęs kiekvieną dieną. Jis kuria nuolat, kad ir ką bedarytų, net sapnuose. Nors gal – pirmiausia sapnuose. Materijos valgytojams jo gyvenimas įdomus, bet nesuprantamas, nesugaunamas, nepateisinamas, neįteisinamas, iškirptinas iš normos. Tad su Kęstučiu ir pakalbėjom apie karpinius, iliuzijas ir ančiuvius.

Paprastai kūrybos žemėje stipriausiai veikia du poliai – grožio, estetikos ir rafinuotumo, apie tai byloja mūsų kalba, kadaise pavadinusi meną daile, bei cinizmo ir antigrožio, kitaip tariant – griaunančioji ranka, neleidžianti užsiliūliuoti. Na, tiesiog klasikinis Šivos įvaizdis. Bet per vidurį pasitaiko visokių žuvelių – nuo neišvaizdžių, bet kvepiančių stintų iki nevartotinų auksažvynių plunksnauodegių. Neįsivaizduoju tavęs, prisišvartavusio prie dailę (plačiąja prasme) barbarų kūjais trupinančiųjų uosto, bet grakščiai ištraukiantį vieną kitą dygų ir gleivėtą pūgžlį, kortų sumaišymo dėlei, įsivaizduoti galiu. Stebina tik nardymo įgūdžiai, kurių, kaip suprantu, išmokai savarankiškai. Kokios tai technikos? Kaip ir kada atradai slaptuosius mokymus? O gal Mokytojas atpažino tave, kai spoksojai į „Saulės“ gimnazijos užmūrytą saulę?

Yra gebėjimų, kurių išmokti neįmanoma, tad ir tos technikos neperduodamos, kaip neįmanoma perduoti pasaulio grožio ar pasaulio katastrofos pojūtį, kaip neįmanoma perduoti pomėgį rimuoti daktiliu. Informaciją apie tai perduoti galima, tačiau nei gyvenimas, nei poezija nėra (vien) informacija. Tai daugiau sapnas, sapnai mus apibūdina labiau nei laikraščiai. Mokėti skaityti sapnus tam tikra prasme yra svarbiau nei skaityti laikraščius, lygiai taip, kaip raidė, jei nekreipsime dėmesio į jos grafinę išraišką, kuri yra šalutinė, nepraneša nieko, išskyrus: kur, kas, dėl ko. Tai ne pačios svarbiausios žinios, pačios svarbiausios yra tos, kurios apskritai nieko nepraneša.

Ar ką nors praneša poezija? Taip, tačiau ji nieko negali pranešti žmogui, kuris tos poezijos nėra užgyvenęs savyje ir nepajėgus suvokti. Kiekvienas skaitytojas yra poetas netechnologine šio žodžio prasme. Ir tik tai jam suteikia galimybę pajusti poezijos žinią. Tai savotiška prakeiktis, nes poezijos žinia labai stipri, ne kiekvienas atlaikys, žmogaus dvasia turi savas ribas ir tų ribų pavadinimas paprastas: iliuzijos. Poezijos žiaurumas slypi tame, kad ji griauna iliuzijas. Proza jas kuria, poezija griauna. Todėl poezijoje nėra mokytojų. Žinoma, kažką skaitėme, kažkas labai patiko, kažką citavome merginoms parkuose ant suolelių, tačiau tai nebuvo mokytojai, tai buvo raidės, sakiniai, kuriuos, kai jau viską pajutome ir išmokome, galime be didesnių nuostolių pamiršti. Taip, kaip pamirštama Dailės instituto pirmąjame kurse paišyta Dovydo galva. Rašydamas romaną šiuo keliu eini, turėdamas žinoti, kas jame tavęs laukia. Rašydamas eilėraštį – niekad nežinai. Kartais nežinai jau ir parašęs. Nes žinia, kuri tame eilėraštyje, atsiskleidžia ne tik kad ne iš karto. Gero eilėraščio žinia niekada neatsiskleis. Kitaip – labai išsigąstume.

Paminėjai iliuzijas. Ir dvasios ribas. Bet ar iliuzijos nėra proto ribos? Juk mūsų kančios susijusios su proto lūkesčiais, kuriems neišsipildžius tampame baisiai nelaimingi. Tas vyrukas prisikuria taisyklių, kaip kas turėtų būti, vis gundo visur įvesti tvarką, o sapnus ir poeziją neigia kaip nesuvokiamą efemeriją. Žinoma, jis yra bailys, bet… Argi ne jis triumfuoja?

Jei dabar pradėsiu samprotauti, kas yra iliuzijos, neišvengiamai tam bus pasitelktas proto instrumentarijus, o iliuzija nėra proto riba, kaip buvo galima suprasti iš ankstesnio mano pasakymo, veikiau tai galimybė tą ribą peržengti. Faktiškai bet kuri iliuzija, net optinė, parodo esant už proto ribų egzistuojantį pasaulį. Tik tiek, kad protas turi labai stiprią gravitaciją ir sutraukia į save viską, kas atsiduria jo orbitoje. O toliau vyksta visa ko subanalinimas, vertimas greitojo vartojimo produktu, kitaip tariant – kasdienių idiotų paklausos tenkinimas. Taip subanalinamos ir iliuzijos, Holivudas – geriausias to pavyzdys. Proto, sugebėjimų, technikos, kuo geriausių aktorių jis turi, tačiau ne(be)turi to, kas yra iliuzija pačia giliausia prasme. Jei kam nors, kad pasijustų esąs gyvas, pakanka pabarbenti krumpliais į stalą – tegu. Tačiau nenorėčiau būti jo patologoanatomas, nes jis mirė dar negimęs. Kaip ir tavo minimas vyrukas. Nesuprantu, tiesą sakant, ko jis turėtų triumfuoti. Jei manosi triumfuojąs, ir gyvenimo paviršiai tai liudija – tegu sau triumfuoja, nei man pavydu, nei norėčiau sekti jo pavyzdžiu, nei man reikia jo „Bentlio“. Tiktai triumfo (jei jau tokiais sportiniais terminais apibūdinsim) esama visokių lygių. O keisčiausia, kad mano triumfas IŠ ESMĖS niekuo nesiskiria nuo to vyruko triumfo. Tiktai tuo, kad mes skirtingi ir kiekvienam mūsų duota tai, kas duota. Noras vertinti kitą pagal save – didelė rizika.

Tavo figūrą galima nupiešti įvairiai. Pavyzdžiui, radauskiškai sėdinčią po tikrovę metamorfozei įgalinančiu medžiu. Bet vis viena knieti: knygos, muzikos įrašai, antikvariniai daiktai, kuriais esi šarvuotas tarsi ankstyvųjų viduramžių idealieji riteriai, netapo svoriu, kurį nešioti ne tik malonu, bet kartais ir sudėtinga? Man vis neduoda ramybės Algimanto Mackaus eilutė „Šaknis įleido mirę daiktai manin“.

Mirštame mes, daiktai – niekad. Net grindų lentos, kurias meistrai išmontavo iš mano kambario, buvo tokios, kad ilgai į jas žiūrėjau. Ne dėl to, kad būtų buvusios gražios, buvo bjaurios. Kartais nesupranti, kodėl ilgai žiūri į vieną ar kitą daiktą, žmogų, gyvūną. Zeno vienuoliai apskritai sugebėdavo žvelgti vien į tuštumą, galbūt tie daiktai, žmonės, gyvūnai ir yra tikroji tuštuma? Bet jeigu taip, ši tuštuma yra mumyse. Tai prabangos dalykas, reiškiantis tik viena: įstengti ko nors nepamatyti, o dar geriau – nepamatyti nieko. Nesu toks įgudęs nepamatymų srityje, tad nuolat prireikia visokio antikvariato, knygų, vinilų, net kokio ypatingo peiliuko. O apie šarvuotumą irgi gerai pastebėjai. Gyvenimas buvo toks, kokį susikūriau, kartais – labai sunkus. Šarvai tiesiog patys užaugo pavirš odos. Tačiau tai sapniški šarvai, kol neprireikia, juos sunku įžiūrėti.

Taip, kai imi skaidyti sąvoką į realius dėmenis – viskas yra tuštuma: štai stalas yra kojos ir stalviršis, jie yra medis, medis yra mediena, kuri sudaryta iš audinių, šie iš ląstelių, na, o paskui jau atomai ir… tuštuma. Bet va kalba, kuri ir yra poezijos instrumentas, geba išgriebt iš tuštumos ne dėmenis, o kosmosą. Kaip tai nutinka?

Kalba yra instrumentas, kad ir poezijos, taip kaip fortepijonas irgi yra instrumentas, bet ne pati muzika, arba meškerė yra įrankis, o ne pati žuvis. Jeigu viską skaidysim į dėmenis ar atomus, fortepijonas netaps muzika, meškerė – žuvimi, o kalba – poezija. Jeigu kūrybą sudarytų tie išoriniai dėmenys, simfonijoms kurti pakaktų išmokti natas, o eilėraščiams – abėcėlę. Kalbėdamas apie tuštumą ir turėjau galvoje tokią keistą erdvę, darinį, būseną, iš kurios ateina eilės ir simfonijos, tik po to jos perteikiamos kalba ar natomis. Kalba priešinasi, prisimename Ludwigą Wittgensteiną sakius, kad kalbos ribos žymi pasaulio ribas, o Paulą Celaną rašius apie kalbos grotas. Jie abu turėjo galvoje kalbą kaip komunikaciją, nes vidinės būsenos nebūtinai turi remtis ženklų sistemom. Tik va, jei nori, kad būsenos taptų pasiekiamos ir kitam, norom nenorom užsidarai tarp kalbos grotų. O minimos būsenos nebūtinai „aukštosios“, kartais – anaiptol. Juk prisimename ir Anos Achmatovos posakį: jūs nežinote, iš kokių šiukšlių auga eilės. Ne visos. Bet kai kurios – neabejotinai.

Ir vis viena man įdomios ribos. Kaip sunku yra stovėti ant lyno balansuojant ir nenorėti atsiduoti bedugnei, kokia ji bebūtų. Štai japonai, atitrūkę nuo dvaro ir ėmę kurti juokų eilėraštukus, niekada nebūtų nuo hokku priėję iki tokio, kokį dabar žinome, haiku, jei ne Matsuo Bashō, kuriam rūpėjo kinų filosofija ir dao. Kodėl lietuviai labai žavisi japonais ir haiku? Štai ir tu – gali nesunkiai persirengti samurajum bei pašvytruoti tikru kardu, bet ar tikrai būtina visa laiką jausti „neišvengiamo samurajaus kalavijo šviesą, nė akimirkai nenustojančią švytėti virš mūsų galvų“, kaip pafilosofavo Vytautas Rubavičius? Kartais užknisa lietuvių „gelmės“, paremtos Rytų išmintim, kuri juk tėra visiška poezija, kai ją ima „suprasti“ vakaropiečiai.

Alfonso Nykos-Niliūno pastaba apie mane: intelektualus vaikinas, tačiau visas ant kažkokios pavojingos ribos. Taip, meistras pasakė tiesą, ant tos pavojingos ribos gyvenu jau penkiasdešimt metų ir baigti nežadu. Tiktai nuo katanos ašmenų nenuslysti vis pavyksta. Kokia kaina? Didele. O didžiausią kainą tenka sumokėti už tai, kad galėčiau susitikti su žmonėmis, jiems šypsotis, aptarti jiems rūpimus dalykus, suteikti pagalbą, kurios jiems tuo metu reikia ir priimti pagalbą, kurios tuo metu reikia man. Ir tai ne apsimetimas, tai vienintelė galimybė. Japonų bušido kodekso klasikai apie tai rašė, nors, tiesą sakant, viską galima pasakyti dviem žodžiais: gyvenk garbingai. Taip ir stengiuosi. Neišvengiamo samurajaus kalavijo šviesa – kiek antrinis dalykas, nors ką Vytas Rubavičius turėjo galvoje – gerai suprantu.

„Didele kaina“. O kas viską taip suskirsto? Štai šimtai pasisakymų – menininkai yra egoistai, jie, savo kūrybos vardan, paaukoja „normalų“ gyvenimą, skaudina artimuosius, neaugina vaikų, žaloja save etc. O kodėl ne atvirkščiai? Gal tas normalus gyvenimas yra egoizmas, to mano minėto vyruko – proto – diktatas, įkalinimas iki gyvos galvos kažkokių tiesų gniaužtuose?

Suskirsto visuomenė, kuri uniformiška, nes kitaip neišgyventų. Visuomenė yra grupė, o menininkas – individas, su „kitokiais guzikais“. Žinoma, individas kiekvienai grupei yra neparankus, kartais parankūs tik jo darbai ir tik tada, kai ramiai glūdi knygose arba kabo ant galerijų sienų. Kūryba savo energiją gauna tiek iš kosmoso, tiek iš chaoso, tai labai sunkus kelias dar ir dėl to, kad kažkas mano egzistuojant nepajudinamą tiesą ar tiesas, o menininkas jaučia, kad tiesa kaip konstanta neegzistuoja, yra tik tiesos paieškos. Tai nuolatinis kelias, neturintis galutinės stotelės. Jei turėtų, poezijos nebereikėtų, nes viską parašė Homeras. Nežinau, kas yra „normalus“ gyvenimas, manasis labai skiriasi nuo gyvenimo būdo žurnalų aprašomo. Nors, tiesą sakant, viskas, kas žmogiška, nėra man svetima. Jei gyvenčiau kaip stereotipinis menininkas, nebūčiau net kambario persitapetavęs.

Neramūs dabar laikai. Ar buvo jie kada ramūs? Visi dairosi išgyvenimo bunkerių, perkasi bilietus į Marsą ar užsišaldymo kapsules, kad atsibustų po šimtmečio tęsti gyvenimą. Klausiu tavęs, kaip geriausio bunkerių specialisto – koks bunkeris patikimiausias? Kiek jų reikia žmogui? Brangiausiame bunkeryje labiau praverstų baseinas ar akvariumas?

Neramūs laikai tik tada, kai nesugebi pasiekti vidinės harmonijos. Va taip sieki, sieki ir tik plest – nepasieki. Žinoma, jei kalbėtume apie politiką, konstatuočiau kitaip. Tačiau politika bei karai egzistavo ir romėnų laikais, o prisiminkime, ką romėnų kariams pasakė Archimedas. Kalbant apie bunkerius, man vis ima atrodyti, kad tai turėtų būti knygos. Tuomet pakaktų ir penkių. Juk kiek kartų esame pasislėpę knygose nuo gyvenimo. Mažiausiai penkis. Kai kas slepiasi nuotraukose, kur jiems ar joms labai svarbu nusifotografuoti ŠALIA ko nors prakilnaus: Prezidentės, Vatikano gvardiečio, Umberto Eco, Ryčio Cicino ar Milano katedros. Tegu, tai įdomus priebėgos variantas, bet man niekad nepatiko būti ŠALIA. Kaip nepatinka ir fotografuotis, tad nuostabioji jūsų fotoprofesionalų grupė užkniso negyvai.

„Volandas tylomis pakėlė stiklinaitę ir susidaužė su Margarita. Margarita klusniai išgėrė, manydama, kad spiritas ją tuoj pat pribaigs. Tačiau nieko bloga neatsitiko. Maloni šiluma nutekėjo jos viduriais, kažkas minkštai stuktelėjo į pakaušį, sugrįžo jėgos, tarytum ji būtų pabudusi po ilgo gaivinančio miego, be to, ji pajuto žvėrišką alkį. (…) Jokio girtumo Margarita nejuto. Baltais dantimis kramtydama mėsą, Margarita gardžiavosi varvančiais iš jos syvais ir sykiu stebėjo, kaip Begemotas garstyčiomis tepasi austrę.“ Ką gali papasakoti apie kulinarijos įtaką pasaulėžiūrai? O apie šilumą, nubėgančią viduriais?

Kulinarijos įtaka pasaulėžiūrai kiek pervertinta, tačiau pačiam gyvenimui kulinarija turi ne mažesnės įtakos nei Kanto filosofija. Valgio ruošimas man yra meditacijos forma – ir pavargstu, ir pailsiu. Gerai pagaminti valgį – didelis menas. Nuo mažens gyvenau vienas, tad įpratau ruoštis valgį. Tai nėra lengva, nes valgis priešinasi. Tenka pajusti, kur jis puls priešintis ir tokių aštriųjų kampų išvengti. Kartais galvoju, kad valgis yra gyvas, jis tik laikinai užmigęs pirminiuose produktuose ir atgyja nuo mūsų rankų bei įgūdžių. Tada jis jau kvėpuoja, o jei norite valgių dvasios falsifikato – kebabai visai šalia, jau nekalbant apie picą. O apie šilumą, nubėgančią viduriais, pasakyčiau du dalykus. Pirmas: tai irgi labai sunkus kelias, geriau nepradėkite; antras: man ši šiluma davė kur kas daugiau, negu atėmė. Ir tebeduoda, nes gyvenimo intensyvumas neslūgsta. Na štai, rašau, o Begemotas tuo metu garstyčiomis tepasi austrę. Koks chamizmas!

Dėl Bulgakovo, tai man nepatiko tik vienas dalykas, kad tokiam švariam, grakščiam, be galo protingam, absoliučiai laisvam ir nesutramdom gyvūnui suteikė šėtonišką ir pasibjaurėtiną įvaizdį…

Panašių bruožų linkstama suteikti ir menininkams, jie visai neretai demonizuojami, nes yra, būtent, laisvi ir nesutramdomi. Kita vertus, demonas kur kas patrauklesnis už angelą, tad nėra čia ko pykti. O iš kitos pusės – menininkai irgi demonizuoja visuomenę, laikydami ją idiotų šutve, tik, žinoma, ne visi ir ne visada. Aš taip nemanau. Man visi yra gerieji žmonės, nepriklausomai nuo profesijos, rasės, tikybos, išsilavinimo, gyvenimo būdo, klausomos muzikos ar IQ. Išskyrus tuos, kurie šią mano nuostatą akivaizdžiai paneigia. Pavyzdžiui, muša katę arba pažeidžia mano minėtą samurajų kodekso priesaką: gyvenk garbingai.

Aš labai mėgstu gaminti, jau nekalbu apie tai, kad auginu ir katiną bei porą šunų. Ar galėtum kokiu nors taiči judesiu sujungti žmogaus meilę katinams ir gebėjimą gaminti maistą?

Jei širdyje turi meilės, mylėsi viską: katinus, paukščius, vabalus, gėles, dirbamą darbą ir net stalą, prie kurio sėdi jau daugybę metų. Maisto gaminimas irgi yra meilės atmaina, žinoma, jei atsisakai mikrobangės ir pusgaminių. Tiesa, katinui negaminu nieko, myliu negamindamas. Tačiau žmonėms gaminu dažnai, štai net mano kambarį remontavusiems meistrams į namus įdėjau savo marinuotos skumbrės ir konservuotų cukinijų. Tau irgi atnešiu, tik neklausk skumbrės recepto, tai mano opus magnum, prilygstantis bet kuriam taiči judesiui.

Labai norėčiau pažongliruoti kartu su tavimi virtuvėje. Ir be cenzūros baimės paderinti patiekalus su gėrimais. Dažnai gaminu avieną su įvairiausiom prieskoninėm žolėm. Ir tik visai neseniai atradau, kad prie jos už kiek per „tankų“ Primitivo daug geriau kelių vynuogių derinukas, pavyzdžiui, Grenache, Shiraz ir Mourvèdre. Gal pasidalintum ir kokiu savo maisto ir gėrimų derinimo receptu?

Labai keista, Primitivo tikrai dera su aviena, o Shiraz jai kiek per klampus, per šokoladinis. Žinoma, priklauso nuo gamintojo. Neseniai buvo galima įsigyti visai neprastų prekės ženklo „Vitti“ Primitivo ir Negroamaro. Apskritai avieną (jei aštresnė) galima derinti (čia visi pasakys, kad išprotėjau) net su geru baltu vynu, pvz. Elzaso Rislingu, kokie nors ateiviai iš Kentauro Alfos tik taip ir elgtųsi. Viena taisyklių yra derinimas pagal valgio spalvą, jei mėsa – derink su raudonu, bet jei mėsa su baltu padažu – derink su baltu. O jei pereinant vien prie gėrimų, esu tekilos gėrėjas, tai vienintelis stiprus gėrimas, kuris manęs nesvaigina. Žinoma, nemaukiant stiklinėm. Apsvaigti nemėgstu ir dėl to, kad turiu daug darbo, ir dėl to, kad galimybė trumpam tapti durnium jau senokai nebežavi. O mano tekilos gėrimo ritualas štai toks. Užsidedi ant išorinės riešo pusės (ten ties nykščiu atsiranda tokia duobutė) gabalėlį ančiuvio (praėjusią savaitę jį karpiau manikiūrinėmis žirklutėmis), kaparėlį, užsilašini laimo, gurkšteli tekilos (ne daugiau 10–20 g!), užlaižai. Skanu ir sveika.

Baigdama šį malonų pokalbį, labai norėčiau išgirsti laudaciją. Ar yra, kam galėtum ją skirti? Žaliakalniui, sodui, katinui?

Laudacija tebus improvizuota ir bet kam. Šiandien prisiminiau žalios jaunystės atvejį, kai su režisierium Gyčiu Padegimu ir scenografu Sergėjum Bocullo maudėmės kažkokiam Dzūkijos ežere, vidur miškų. Nežinia kodėl sumaniau tą ežerą perplaukti. Perplaukiau, tačiau išsyk suvokiau, kad parplaukti jėgų neužteks, teko lipti į krantą ir bėgti aplink. Situacija buvo įdomi dar ir tuo, kad maudžiausi nuogas ir bebėgant sutikti uogautojai su grybautojais, išvydę mane nuogą iššokant iš avietynų, išsyk prarasdavo kalbos dovaną, sukišdavo nosis į sąmanas ir nuduodavo, kad rado baravyką. Tad ir pašlovinkim tą nerūpestingą jaunystę, atradimų ir smagių kvailysčių metą, kuris mums tiek daug davė! Pasakiau ir taip kraujas užkaito, kad einu pasikarpysiu ančiuvių.

2017-07-17
Tags: