Knygos dailininkė Ilona Kukenytė
Orhan Pamuk

Tos keistos mano mintys

Orhanas Pamukas (gimė 1952 m. Stambule) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, 2006 m. Nobelio premijos laureatas, savo kūryboje gebantis supinti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 60 kalbų.

Romanas „Tos keistos mano mintys“ – tai nuolat kintančio Stambulo istorija paprasto žmogaus akimis. Šis žmogus – tradicinio turkų gėrimo bozos pardavėjas Mevliutas, vaikystėje atkeliavęs į miestą drauge su tėvu. Vakarais jis vaikšto po Stambulo gatves apniktas keistų minčių ir, kaip jo tėvas kadaise, prekiauja boza. Atrodo, kad laimė tyliam, kukliam ir mąsliam pardavėjui nesišypso. O meilė? Jaunystėje išvydęs nepaprasto grožio merginą, jis trejus metus rašo jai meilės laiškus ir galiausiai ryžtasi mylimąją pagrobti, tačiau paaiškėja, kad nuo įniršusio tėvo sprunka ne su ja… Ar galima vesti per klaidą ir vis tiek būti laimingam? Ar galima visą amžių būti ištikimam tradicijai, kuriai vis mažiau lieka vietos besikeičiančiame metropolyje? Ar galima gyventi mieste, kurio nesupranti, ir vis tiek jį mylėti?

Ištrauka iš romano

Kino teatras „Elyazar“
GYVENIMO IR MIRTIES REIKALAS

1972 m. lapkritį, sekmadienio rytą gatvėse pardavinėdamas jogurtą, Mevliutas suprato, jog kartu su tėvu nebeprekiaus. Didėjančios jogurtų gamintojų įmonės sunkvežimiukais prekes atveždavo į Taksimą arba Šišlį – vos ne prekiautojams į namus. Jogurto prekeivių užduotis buvo ne kaip nešikui iš Emineniu į Bejohlu arba Šišlį ant pečių nutempti penkiasdešimties ar šešiasdešimties kilogramų indus, o iš sunkvežimių paimtą jogurtą kuo greičiau išnešioti po gatves ar butus. Tėvas ir sūnus suprato, kad leidęsi skirtingais maršrutais uždirbs daugiau. Namie tebesaldindavo vieno iš jųdviejų dukart per savaitę pirktą bozą, bet vakarais ir ją pardavinėdavo skirtingose gatvėse.

Šis pokytis Mevliutui suteikė laisvės pojūtį, bet netrukus jis suprato klydęs. Gerai sutarti su užkandinių savininkais, vis reiklesnėmis namų šeimininkėmis, durininkais ir vietų, kur palikdavo jogurto ar bozos bidonus, vadovais buvo sunkiau ir užtrukdavo ilgiau, nei tikėjosi, todėl jis vis rečiau lankė pamokas.

Šalia tėvo jis tebepildė sąsiuvinį ir, tiesą sakant, mėgo plepėti ir derėtis dėl jogurto kilogramo kainos su dėde Tachiru iš Torulu, kol šis ant svarstyklių lėkštės dėdavo svarelius, per chemijos pamokas nieko nesuprasdamas spoksodavo į lentą, jautėsi svarbesnis, nei buvo iš tiesų. Iš kaimyninio Imrenlerų kaimo atvykę stiprūs ir apsukrūs broliai, praminti Betonininkais, ėmė glemžtis visus Bejohlu ir Taksimo apylinkėse esančius barus ir užkandines. Ferikėjuje ir Charbijoje – tėvo patikėtose gatvėse, – nenorėdamas prarasti senų klientų, Mevliutas darė nuolaidas, ieškojo naujų pažinčių. Vienas erzindžanietis, gyvenęs Dutepėje, Mevliuto pažįstamas iš pagrindinės mokyklos, Pangalto rajone įsidarbino daug airano užsakančioje kotletinėje, Ferchadas pažinojo šalia jos įsikūrusios bakalėjos savininkus – kurdų alavitų šeimą iš Marašo. Mevliutas jautėsi mieste ūgtelėjęs.

Mokykloje jį net įsileido į rūsio tualetą, kuriame rinkdavosi rūkaliai. Norėdamas greičiau pritapti, jis ėmė nešioti „Bafra“ cigarečių pakelius. Visi žinojo, kad neseniai rūkyti pradėjęs Mevliutas dirba, todėl manė, kad visus vaišins cigaretėmis. Tačiau šis jau pirmoje licėjaus klasėje suprato pervertinęs niekur nedirbančių, tik mokyklą lankančių, bet vis tiek antriems metams liekančių, be paliovos liežuvaujančių, rūsio tualete besirenkančių pagyrūnų draugiją. Gatvės pasaulis buvo daug didesnis ir tikroviškesnis nei mokyklos.

Iš kišenės ištraukęs uždirbtus pinigus, „kaip įprasta“ atiduodavo tėvui, nors atsirado išlaidų, tarkime, cigaretėms, kinui, lažyboms ar loterijai. Nė kiek nesigėdijo nuo tėvo slepiąs išlaidas, užtat jautėsi kaltas, kad vaikšto į „Elyazar“ kino teatrą.

Vienoje iš didžiųjų gatvių tarp Galatasarajaus ir Tunelio kino teatrą „Elyazar“ 1909 m., kai nuo sosto nuvertus sultoną Abdiulchamidą šalyje įsiviešpatavo laisvė, pastatė armėnų teatro bendruomenė (tuomet jis buvo vadinamas „Odeon“, o po Respublikos paskelbimo virto kino teatru „Majestik“), kuriame lankydavosi graikai ir aukštesnės klasės turkų šeimos, o prieš porą metų pervardijus „Elyazar“, kaip ir visuose Bejohlu kino teatruose, jame imta rodyti erotinius filmus. Stengdamasis nekristi į akis iš vargšų rajonų susirinkusiems bedarbiams, seniams, nelaimėliams ir beviltiškiems vienišiams, Mevliutas tamsoje, gėdydamasis net pats savęs, įsitaisydavo ant kraštinės kėdės tolimiausioje eilėje (salėje tvyrojo keista tvankuma, sumišusi su eukalipto kvapu) ir susigūžęs stengdavosi perprasti lėkštą siužetą.

Nenorėdamas apylinkėse gyvenantiems menkai žinomiems turkų aktoriams sukelti nepatogumų, „Elyazar“ nerodė pirmųjų Turkijos erotinių filmų, kuriuose aktoriai (kai kuriuos visi pažinojo) vaidino tik su apatiniais. Dauguma filmų buvo užsienietiški. Mevliutui nepatiko, kad turkiškai įgarsintuose italų filmuose meilės ištroškusios moterys buvo naivios kvailutės. Trikdė, kad vokiečių filmuose per „sekso scenas“, kurių Mevliutas rimtai nusiteikęs laukė, aktoriai be paliovos juokauja. Stebino ir netgi erzino, kad prancūzų filmuose moterys be rimtos dingsties iškart gula į lovą. Visas šiuose filmuose vaidinančias moteris ir jų geidžiančius vyrus įgarsino vienas balsas, todėl kartais Mevliutui atrodydavo, lyg žiūrėtų vis tą patį filmą. Šių filmų, į kino teatrą pritraukiančių žiūrovų, seansai visada vėluodavo. Todėl jau būdamas penkiolikos Mevliutas suprato, jog sueitis – stebuklas, kurio ilgai reikės laukti.