fbpx

Laimis Vilkončius. Nuo „The Beatles“ iki lietuviškos roko operos

Alfredas KUKAITIS

Su Laimiu Vilkončiumi bičiuliaujamės bemaž 40 metų, tad ir viešoje erdvėje turime teisę „tujintis“. Esu tikras, kad daugeliui jo talento gerbėjų bus įdomu žinoti, kuo šiandien gyvena, ką mąsto ir kuria žinomas kompozitorius, vokalistas, chorvedys, pedagogas.

Gegužės mėnesį Vilniuje pagaliau įvyko Tavo roko operos „Eglė“ premjera, kurios teko laukti daugiau nei tris dešimtmečius. Galbūt tai pasaulinis rekordas?

Vargu, ar rasčiau atsakymą sklaidydamas Gineso rekordų knygą. Tačiau neabejoju, kad pretenduoti ten patekti tikrai turėčiau pagrindo. Per tuos dešimtmečius kažkodėl taip ir nepasisekė įtikinti meninius projektus finansuojančias institucijas, jog Sigitas Geda parašė vertingą libretą, o man pavyko sukurti ne pačią prasčiausią muziką. Net ir šiai premjerai profesoriaus Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Valstybinis simfoninis orkestras negavo nei LR Kultūros ministerijos, nei Kultūros tarybos ekspertų finansinės paramos. Na, bet tuo maloniau sulaukus tokio palankaus ir specialistų, ir žiūrovų įvertinimo.

Ar premjerai rengiant partitūrą prireikė ženklių korekcijų? O gal viskas liko taip, kaip sukūrimo metu?

Nuo pat muzikos sukūrimo dienos nė kiek nepakito tik vokalinės partijos, įskaitant ir chorą. Siekiant atpiginti operos pastatymą, ilgą laiką planavome, kad spektakliuose gyvai dainuos tik solistai. Visa orkestro partija ir net choras buvo įrašyti studijoje. Taigi pirmoji operos orkestruotė buvo padaryta kompiuteriu. Tai leido be jokių suvaržymų rinktis muzikos instrumentus, triukšmus, garsinius efektus. Operos muzika susidomėjus profesoriui G. Rinkevičiui tapo aišku, kad premjeros metu gros gyvas simfoninis orkestras ir ritmo grupė. Tad per kelis mėnesius teko parašyti įprastą partitūrą.

Kaip apibūdintum savo būseną iškart po premjeros? Kūrėjai – skirtingos asmenybės; vienas gal jau kitą dieną brėžia naujo veikalo gaires, o kitas prisiekia sau, kad niekada daugiau į šią „golgotą“ nebekops.

Patirta sėkmė dažniausiai sustiprina motyvaciją nesustoti, tęsti. Dabar mūsų su maestro G. Rinkevičiumi mintys nukreiptos į galimybių parodyti žiūrovams daugiau „Eglės“ spektaklių paieškas, nes susidomėjimas reiškiamas ir raštu, ir žodžiu. Deja, be papildomo finansavimo net tai įgyvendinti pakankamai sudėtinga. Opera yra jungtinės veiklos rezultatas. Kiekvienam spektakliui jėgas suvienija ne tik solistai, choras, orkestras, bet ir režisieriai, įgarsintojai, apšvietėjai, reklama, bilietų pardavimu besirūpinantys vadybininkai – visa armija savo darbą atliekančių žmonių. O tas darbas nusipelno atitinkamo atlygio.

Daugelį metų kūrei dainas, kurias puikiai atlikdavai solo arba su paties vadovaujama grupe. Iki šiol mūsų kartos klausytojai Tave prisimena kaip nuostabių dainų kūrėją. Kokios vidinės paskatos lėmė, kad pasukai didelės apimties kūrinių link? Nei J. S. Bachas, nei F. Chopinas ar F. Schubertas nesukūrė nė vienos operos, neparašė muzikos nė vienam baletui, tad kompozitoriui tai tarsi nėra privaloma, bet Tavo kūrybos kraitėje jau ir baletas „Piteris Penas“, ir opera vaikams „Paukštė“, o dabar dar ir „Eglė“.

Nežinau, ar būčiau ėmęsis stambios formos kūrinių, jei ne užsakovų pasitikėjimas manimi. Tuo pasitikėjimu kažkada ir pats buvau maloniai nustebintas. O pradėjus ir jau pamačius pastatymus prestižinėse scenose atsirado ir patirtis, ir motyvacija. Eiliškumo prasme pirmoji buvo „Eglė“. Idėją pasiūlė Vytautas Kernagis, kurį pažinojau nuo studijų Konservatorijoje laikų. Prabėgus daug metų sulaukiau labai įdomaus, tačiau itin sudėtingo pasiūlymo sukurti operėlę vaikams, muzikos meno besimokiusiems tik bendrojo lavinimo mokykloje. Na, o „Piterį Peną“ Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje šoko M. K. Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai. Kuo daugiau kūriau didelės apimties kūrinių, tuo labiau tuo užsidegiau. Dar dirbant prie vieno, jau gimdavo idėjos kitam, naujam. Pereinant nuo dainų prie stambios formos muzikinės dramos kūrinių tarsi atsiveria nauji pasauliai. Juk operas, miuziklus ir baletus groja dideli orkestrai, dainuoja ar šoka didelės grupės artistų. Taigi, ženkliai prasiplečia muzikos išraiškos priemonių arsenalas. O tai kartu ir iššūkiai, ir laimėjimai. Tik nereikėtų manyti, kad sukurti dainą yra daug lengviau. Kažkuria prasme – net sunkiau, nes per trumpą laiką, ribotomis išraiškos priemonėmis reikia pasiekti tokio pat įtaigumo, kokį matome ir girdime operose, baletuose, simfonijose, kantatose ir oratorijose.

Į Kompozitorių sąjungą Tave priėmė dar sovietiniais laikais, nors buvai akivaizdžiai kitoks, nei dauguma anuometinių muzikos kūrėjų. Toks… tarsi „žmogus iš gatvės“. Ar prisimeni tą dieną, kai oficialiai tapai kompozitoriumi? Kokius kūrinius pateikei Sąjungai vertinti?

Kompozitorių sąjungos nariu tapau apie 1980-uosius. Tuomet pretendentui tekdavo peržengti net du slenksčius – Vilniuje ir po to Maskvoje. Tiesa, į Maskvą važiuoti nereikėdavo. O ir stojimo sąlygos buvo labiau varžančios. Vyravo nuostata, jog Kompozitorių sąjunga yra tik akademinę muziką kuriančiųjų susivienijimas. Todėl pretendentas privalėjo būti sukūręs stambesnės formos kūrinių, bent jau sonatą. Jei tokios nuostatos būtų išlikę ilgam, tikriausiai ir aš, ir būrys kitų žinomų Lietuvos muzikos kūrėjų į Sąjungą nebūtume įsileisti. Laimei, pereito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje visuomenės nuostatos ėmė pamažėl demokratėti. Todėl atsirado galimybė man, pirmajam Lietuvoje, kūrusiam tuomet vadintą estradinę muziką, pateikti prašymą tapti Kompozitorių sąjungos nariu. Stojau pristatydamas bene dešimties savo dainų partitūras. Po profesionalaus jų įvertinimo buvau priimtas. Tad sunku būtų pamiršti dienas, kai teigiamas sprendimas atkeliavo ir iš Vilniaus, ir vėliau – iš Maskvos. Tikrai jaučiausi pasiekęs svarbią pergalę, pagaliau pripažintas. Nes tais laikais ne Kompozitorių sąjungos narių muzika buvo blokuojama ir radijuje, ir televizijoje. Tai buvo formalus pagrindas neįsileisti į eterį naujų harmonijų, naujų ritmų ir melodijų, bent kiek panašių į ideologiškai atmetamas vakarietiškas.

2017-07-17
Tags: