Raminta Stravinskaitė

Jurgis Gimberis

Kada sužinojote apie „Nemuno“ žurnalą ir pradėjote į jį rašyti?

Sužinojau, kai tik jis pasirodė, o rašyti ėmiau maždaug po dvidešimties metų.

Kas Jums yra „Nemunas“? Kiek vietos žurnalas užima Jūsų gyvenime?

Susipažinęs su „Nemunu“ ir „nemuniečiais“, jaučiausi beveik laimingas – tai buvo skaitančių ir rašančių žmonių klubas, kuriame tų laikų mokesčių mokėtojas galėdavo „atgauti dūšią“. Redakcijos poilsio kambaryje susitikdavo puikūs žmonės: mano „vyresnysis brolis“ Aleksas, Algimantas, Romualdas, Algirdas, Vytautas, Robertas, Romas. Netilo kalbos, diskusijos, juokas, vyr. redaktorius Laimonas ir jo pavaduotojas Leonas tam netrukdydavo. Tai buvo oazė likusio pasaulio dykynėje. Tam, kad atsakyčiau, kiek vietos „Nemunas“ užima mano gyvenime, turėčiau žinoti, kokio ploto tas mano gyvenimas yra. Žodžiu, sunkus klausimas. Sakyčiau, „Nemunas“ – tai dalis mano gyvenimo.

Kodėl kurdamas pasirinkote tokį kalbėjimo būdą, kai kartais nepavyksta suprasti – kalbate rimtai ar juokaujate?

Dar vienas sunkus klausimas… Gal iš baimės, o gal kalbėjimo būdas pats mane pasirinko. Velniai žino, aš sutrikęs…

Ar gyvenime esate toks pat šmaikštus kaip ir kūryboje?

Gyvenime būnu visoks, bet dažniausiai – rimtas (kai blaivas) ir blaivas (pastaruosius kelerius metus).

Koks buvote jaunystėje? Maištavote? Hipiavote? Pijokavote? Nešiojote kliošines kelnes ar auginote ilgus plaukus? Buvote susitaikęs su sistema ar stengėtės iš jos „išlipti“?

Dabar manau, kad buvau nebrendyla, pijokavau ir gyvenau, kaip Ramūnas Klimas kažkada sakė (ne apie mane), „nuošalėje“. Labai apgailestauju, bet šaukštai jau popiet…

Esate kaunietis? Kokia aplinka, žmonės Jus supa?

Nežinau, ar teisingai atsakysiu, jei prisipažinsiu, kad čia gimiau, augau, vaikščiojau basas po Šančius, žaidžiau futbolą ir, kaip sako žemaičiai, čia – mano gentis. Man tiesiog nėr kur nuo to dingti. Būtent – čia mano žmonės. Manau, jei būčiau atsiradęs Afrikoje ar Japonijoje, būčiau tamsiaodis arba geltonveidis, vis tiek kalbėčiau tą patį – Šančiai mano tėviškė.

Su Jurgiu Gimberiu kalbėjosi Raminta Stravinskaitė

 


 

KIRMINAS

Tai kur vis dėlto žiūri Vyriausybė, kur žiūri visi Prezidentai, kur žiūri Gynybos ir Sveikatos apsaugos ministrai, Partijos pagaliau? Aš vėl ligoninėje!!! Nu?..

Ateina lankytojai, sako: „Gerai atrodai“. Aha, manau sau, jei tu taip atrodytum, turbūt nusišautum. Bet garsiai to nesakau – draugai juk, artimieji, mylimieji, tik gero man linkėdami, meluoja į akis lyg per teismą. „Ačiū, – padėkoju, – ir aš taip manau, gerai atrodau. Su akiniais dabar sveriu maždaug tiek, kiek kalnų avinas be ragų“. Prie ko čia akiniai, sakysi? Taigi rėmai geležiniai, stiklai irgi postoriai, be to, ir svorį tiksliai matau, tai prie to. O ragai? Matei juk televizoriuje – bent pusė to avino masės!..

Lankytojai lankytojais, lankytojai – gėris, kaip sūnus sako, praskaidrina nuotaikėlę, bet ir daktarai ne pro šalį. Be daktarų nėra prasmės palatoje voliotis.

Įeina… „Aš čia būsiu reabilitologė“, – sako. „Sveikinu, – sakau, – kada?“ „Kas kada?“ – ji klausia. „Kada čia būsit reabilitologė?“ – sakau. „Dabar, – sako, – jau esu.“ „Nuostabu, – sakau, – ką tik sakėt būsit, staiga, pyst, ir esat! Nuostabu“. „Na, na, na, – ji sako, – tik jau nesikeikit, nes atsiųsiu jums psichologą“. „Neduok Dieve, – sakau, – ir visai čia ne keiksmažodis, o Valstybinės kalbos komisijos įteisintas ištiktukas. Net tos Komisijos Šefas kaip pavyzdį pateikia pyst ir atnešė pensiją“. „Neturiu aš laiko, – sako daktarė, – gilintis į Kalbos komisijos darbus, man ir savų reikalų per akis. Jums irgi patarčiau geriau savo sveikata, o ne kalbos niuansais šiuo metu rūpintis. Ištieskite kojas…“ „Tiesiog dabar?“ – klausiu. „O kada gi?“ – nustemba ji. Sakau: „Gal bent jau po kokių dvejų metų galima būtų?“ Ji sako: „Tai ką, aš čia dvejus metus stovėsiu ir lauksiu, kol jūs ištiesit kojas? Kaip jūs įsivaizduojat mano darbą? Ištieskit, sakau, kojas! Štai vieną, štai kitą ir viskas!“ „Ak, – sakau aš, – tai jūs ta prasme sakėt ištiesti kojas…“ „O kokia gi dar, – ji sako. – Kalbininkas, matai, atsirado, tik trukdot dirbti…“

Pradėjom mankštintis, o aš tuo tarpu galvoju apie savo ligą. Ji tokia paslaptinga, kad aš net jos pavadinimą užmiršau. Kažkas graužia mane iš vidaus, tarsi organizmas pats save ėstų. Ir daktarai neranda to priežasties. Teisingiau, priežastis lyg ir aiški, bet tos priežasties priežastis – nežinoma. Kažkoks kirminas viduj. Matai, kaip painu…

Na, mankštinomės mankštinomės ir staiga (nesakysiu to ištiktuko) man toptelėjo – ar tik ne sąžinė tai galėtų būti?! Juk nuolat sakoma, kad mane, tave, jį, ją ir taip toliau sąžinė graužia. Antra vertus, ko jai mane graužti? Juk aš toks geras, kad vos pagalvojus pačiam plaukai šiaušiasi. Bet sąžinė tai toks kirminas, kuris turi savo supratimą. Kažkur įsiknisusi ėda mane ir ėda, graužia kaip kokia kinivarpa Smetonos laikų komodą.

Nu žodžiu… Daktarai daktarais, bet ir man pačiam reikia stengtis. Jeigu aš ją, tą sąžinę, kada nors, kaip nors, duos Dievas, iššifruosiu ir už uodegos į dienos šviesą išvilksiu, iškart bestiją pasmaugsiu. Ir kitiems mokesčių mokėtojams patarčiau – būsim sveiki visi kaip ridikai.

Žymos: