Turbūt geriausia rusų novelistė. Daugelio dievinama, nuolat verkianti… satyrikė. Beveik nežinoma Lietuvoje.

—

Tokie trys lakoniški pristatymo sakiniai (kaip pageidavo žurnalo vyr. redaktorė). Tačiau jie reikalauja išsamesnio komentaro – trijų pastraipų ar trijų puslapių.

Dideliam talentui nereikia nei aukštinti save, nei bijoti konkurencijos, bet turbūt jam geriau pasislėpti, ir net fantastiškai išgarsėjusi jau savo pirmuoju humoristinių apsakymų rinkiniu Tefi noriai dirbo kuo įvairiausiuose žurnaluose, 1908–1914 m. buvo „Satyrikono“ bendradarbė. Apie tą žurnalą, leistą carinėje Rusijoje, ir jo tęsinį „Naująjį Satyrikoną“ (1914–1918) lietuviai skaitytojai yra kažką girdėję; leidinio „vadas“ Arkadijus Averčenka sovietmečiu nemažai verstas „Literatūroje ir mene“, žurnalo bendradarbis poetas Saša Čiornyj gyveno Vilniuje, kuriam skyrė nemažai eilių, pavyzdžiui, „Vilniaus gražuolė“ (ta gražuolė – žydaitė Rakelė), su leidiniu bendradarbiavo V. Мajakovskis, Donas Amirado’as, D’Aktilis, I. Gurevičius, S. Gorodeckis, kiti žinomi poetai bei humoristai. Buvo išleista labai juokinga „Satyrikono pasaulio istorija“, kurioje Tefi „peršaipė“ Antikos istoriją.

Tefi… Tefi! Mes su seserimi dar mokinukai skaitėme ją, radę senelių, augusių prie caro, bibliotekoje, cituodavome krykštaudami, net springdami: „La-a-ba diena! Kavą tu gert oficiantas, o lėkštes plaut ne oficiantas!“ (kai tingi kažką daryti); „Na, o fėr tai kė?“ (vietoj „Ką daryti?“; pranc. Que faire? – baltojo generolo emigranto Paryžiuje žodžiai). Jos humoras buvo tyliai supratingas, lyg iškildavo iš nekalto gyvenimiško epizodo, kabindavo kažkokį esminį sluoksnį, slypintį po visais tais apsimestiniais, garsiais, skandalingais ir žudančiais įvykiais – trumpai tariant, patį gyvenimą. Žmogų Tefi vaizdavo realistiškai (t. y. su šypsena, nors realizmą, deja, dauguma įsivaizduoja kitaip) – jis nesupranta, ką daro, nuolat meluoja, save neigia, puikuojasi, priklauso nuo smulkmenų, išvesti jį iš kantrybės – juokų darbas. Tai atitiko tikrovę. Tokius žmones regėjome, – ar juos nematomi nykštukai už virvučių tampė, ar ydos… Bet tuo jie ir buvo mieli, o pati Tefi tapo lyg ir mūsų šeimos nare, gulant į ligoninę (visi gan dažnai sirgom) pasiimdavom Tefi (ir O. Henry’į) – žinia, geriau mirti iš juoko, nei nuo viruso ar kiaulytės.

„Tikroji“ rašytojos pavardė Lochvickaja, jos buvo penkios seserys, žinomo XIX a. advokato dukros, augusios sąmojingoje, pasiturinčioje Sankt Peterburgo šeimoje. Poezijoje už Tefi labiau išgarsėjo vyresnėlė Mira Lochvickaja; Nadežda (toks tikrasis Tefi vardas) jai pavydėjo šlovės – juk pavardė jau buvo sesers „pasisavinta“: „Man atrodė, bus labai juokinga, jei mes visos trys (trečioji sesuo Jelena – Guy de Maupassant’o vertėja – vert. past.) sulįsime į literatūrą. Tarp kitko, taip ir nutiko… Taigi, buvau nepatenkinta. Bet kai iš redakcijos atsiuntė honorarą – man tai padarė kuo palankiausią įspūdį.“ Pati Tefi yra prisipažinusi, kad satyrikės šlovė jos nemasino: „Kolegos pliekė viršininkų ydas, o aš padėdavau pliekti.“ Jos vedybinis gyvenimas su advokatu lenku Bučinskiu jo dvare kažkur Baltarusijoje, netoli Mogiliovo, nenusisekė, tad galiausiai rašytoja tiesiog pabėgo, palikusi dvi dukras (Valia dirbo Lenkijos pasiuntinybėje Londone, o Jelena (Gulia) tapo komedijų aktore Lenkijoje) ir sūnų Janeką. Po daugelio metų laiške atsiprašinėjo dukters, kad buvo prasta motina, bet jei būtų pasilikusi ten, „iš jos nieko nebūtų likę“, rutina ir santykių šaltumas ją būtų sugriaužę. Vėliau, prisimindama, emigracijoje Tefi aprašė, beje, ir nemažai lenkų bei lenkaičių – nuostabiai gražių, honoravų, mandagių (kartais iki šleikštulio), kitokių nei rusai / rusės, su kažkokia magiška ar šlėktiška paslaptimi.