Ištraukos

Laviza Čen

Praėjo žeme baisūs metai. Nusinešė didžiulės pasaulinės reikšmės įvykius.
Pajuodo, pažliugo žemė nuo kraujo ir dūmų.
Bet jei atsiplėštume nuo jos, nuo mūsų žemės, pakiltume iki Marso, iki Urano, iki planetoidų, dar toliau, dar aukščiau į Nežinomybę – ar nepasirodys iš ten visas mūsų karų ir revoliucijų nevilties chaosas, visas siaubas tik kažkuo panašiu į pakriką nesėkmingos gamybinės kampanijos marmalynę?..
Tą pavasarį, apie kurį aš kalbu, parausvėjus aušros debesims ir po stogu viršum šešto aukšto langelio gosliai visa krūtine suaimanavus balandžiams, irgi atsitiko didžiulės pasaulinės reikšmės įvykis, tik pasaulyje, kurio mes nepažįstame, paslėptame nuo mūsų taip pat stebuklingai, kaip nesuvokiamos anapus planetų slypinčios erdvės.
Taigi, už to šešto aukšto langelio įvyko kataklizmai, susidūrė šviesuliai, krūptelėjo visata, perskilo chaosas, gimė saulė. Katia Petrova, konservatorijos vokalo klasės studentė, tarė pianistui Eugenijui Šederiui biblinės Rutos žodžius:
– Kur eisi tu, tenai eisiu ir aš, kur būsi tu, tenai būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas bus mano Dievas!
Bet pianistas Šederis, regis, tų žodžių negirdėjo…

Jie susipažino koncerte. Kartu išėjo ir jis palydėjo ją namo, kitą dieną užsuko pats, nekviestas. Taip ir prasidėjo.
Katia stebėjosi, gąsčiojo – ir ko ateina. Neatrodė, kad būtų jam patikusi. Jis nežiūrėdavo į ją ir nieko neklausinėdavo. Visą laiką kalbėdavo pats ir, negana to, – apie meilę kitai moteriai, kažkokiai dainininkei Lavizai Čen, kuriai akompanuodavo per koncertus. Apie save ir apie Lavizą Čen. Apie Katią Petrovą – išsigandusią ir nuolankią savo klausytoją – jis netardavo nė žodžio.
Jis pasakodavo apie Lavizos Čen talentą, dar daugiau – apie jos žavesį, mokėjimą kerėti, užvaldyti ir karaliauti, kalbėdavo paslaptingai ir poetiškai.
– Ji dovanojo man tik vieną rytą ir vieną dieną ir tik vieną vakarą ir vieną naktį – bet tai saulės kelias.
Katia Petrova pudruodavosi siaurą ištįsusį veidelį ir segdavosi kaspinėlį tai ant peties, tai ant juostos (tik vieną kaspinėlį ir teturėjo), bet jis šito nepastebėdavo. Sėsdavosi prie lango, profiliu. Jo smaila nosis su kuprele aiškiai įsirėždavo rožiniame baltosios nakties danguje. Katia gūždavosi ant savo otomanės ir klausydavosi apie stebuklingą meilę kitai – nepaprastai – moteriai, kuri mokėjo pasirinkti kvepalus, gėles, mokėjo rengtis ir įkvėpti nuostabius jausmus.
Katia turėjo mielą balselį, bet nė karto neišdrįso padainuoti, esant Šederiui.
– O kai dainuoja Laviza Čen, jūs girdite ne balsą, bet galingą šauksmą iš amžinybės į amžinybę ekstazės ir aistros keliu.
Kur jau ten po šito dainuosi.
Ji sužinojo apie visas sukneles, apie visas arijas ir apie visus Lavizos gerbėjus. Ji sužinojo apie jos įpročius, manieras, mėgstamus žodelius ir šypsenas. O paskui, tapusi Šederio žmona, – apie Lavizos bučinius, jos apgamėlį ant kairiosios krūties, jos meilės kaprizus ir glamones.
Kalbėdamas apie Lavizą Šederis kartais atsistodavo iš vietos, atsisėsdavo prie Katios ant otomanės ir svajingai glostydavo jai ranką. Ir tas lengvutis prisilietimas sakytum permesdavo lengvą krištolinį lieptelį, kuriuo virpėdama ir stingdama ji pereidavo į nepaaiškinamą nuostabios meilės pasaulį, įžengdavo į jį tuo savo virpuliu ir širdies dūžiais, ir visa iki šiol nepatirta saldžia meilės geismo kančia.
O kai jis ateidavo pavargęs (laikas buvo sunkus, kiekvienas jo žingsnis – skausmingas ir sudėtingas) ir tylus, ji pati paprašydavo:
– Papasakokite man apie ją, apie Lavizą Čen…
Bet nutiko toks vakaras, kai Šederis negalėjo ateiti. Gat­vės kažkodėl buvo užtvertos, kažkas prieš kažką sukilo – lyg menševikai, lyg eserai – ar ne vis tiek? – svarbiausia, kad jo neįleido į Katios gatvę.
Kitą vakarą, matyt, eserai aprimo ir Šederis atėjo.
– Tai baisiai nepatogu, – tarė jis. – Manęs ir vėl gali nepraleisti. Gal mums geriau gyventi kartu.
Ji norėjo kažką atsakyti, paraudo, neteko amo ir pravirko, glausdamasi prie jo peties.
Abu tylėjo. Jis – nustebęs ir kiek sutrikęs, ji – dėl to, kad klausėsi, kaip jos siela taria biblinės Rutos žodžius: „Kur eisi tu, tenai eisiu ir aš, kur būsi tu, tenai būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas bus mano Dievas!“
Kitą dieną jiedu nuėjo į komisariatą, kur liguista mergužėlė, nudriskusia nėrinių suknele, kažkada veikiausiai skirta pokyliams, sutuokė juos pliaukštelėjusi antspaudu per pasus po Markso ir nepažįstamo žydo – regis, Trockio, – portretais.
O vakare Eugenijus Šederis persigabeno į Katios Petrovos kambarį savo mantą: nučiurusį lagaminėlį, gaidas ir vienuolika dainininkės Lavizos Čen portretų – visus įrėmintus.
Dainininkė buvo gana stambaus veido, labai atsikišusiu smakru ir putlių pečių.
– Nė vienas iš šių portretų jos neperteikia. Ją atspindėti gali tik geniali muzika ir dar nebent… virtuoziškos glamonės.
Tačiau jo glamonės nebuvo virtuoziškos. Katiai kartais regėdavosi, kad skubotais ir tarsi atsainiais bučiniais jis stengiasi kuo greičiau atsikratyti kažko nereikalingo ir nepageidaujamo. Šederis niekada nesakydavo jai meilių žodžių, o jeigu jausdavosi pavargęs ir įsijausminęs, eidavo į savo mėgstamą vietą prie lango ir su dideliu jauduliu kalbėdavo apie save: apie savo talentą, kurio žmonės neįvertino, apie savo protą, apie savo tėvą – puikų išdidų vaistininką, apie moteris, nežmoniškai jį mylėjusias, ir žiaurų likimą, nedavusį jam to, į ką jis turėjęs teisę.
O paskui ir vėl apie Lavizą Čen…
Jam užmigus, Katia sėsdavosi į jo vietą prie lango, klausydavo bundančių karvelių šiurenimo ir jų goslių aimanų, žvelgdavo į rausvėjančius nakties debesis ir mąstydavo apie drumzliną savo laimės vandenį.
Drumzlinas vanduo. Tokio vandens žirgai negeria…
Geria nuolankios avys ir nešuliniai gyvūnai.