(Dienoraščio fragmentai)

87. V. 23 (Št)

Ketvirtadienį baigiau karinę tarnybą. Viskas. Taškas. Nors vis dar atrodo, kad pirmadienį turėsiu vėl ten važiuoti, apsivilkti uniformą, slampinėti… Ne, to nebus, dabar reikia vėl kibti į darbą, pagauti ritmą. Bus nelengva, nes ankstesnio gyvenimo beveik nepamenu, daug ką teks pradėti tartum iš naujo.

Kai važiavom traukiniu iš Gusevo, Aurimas Kairys šmaikštavo su keliom paauglėm, aš snaudžiau. Paskui išgirdau, kad jie kalba apie mane, apie mano pozą, viena mergina pasakė: „Kaip Jėzus Kristus…“ Turbūt turėjo galvoje mano barzdą ir miegui ne itin patogią padėtį. Visi prunkštelėjo, o aš nusistebėjau: „O juk iš tiesų esu Kristaus metų!“ Ir čia pat: „Žvilgtelk į bet kurį Jėzaus Kristaus paveikslą ir išvysi simpatišką jauną vyrą, o tu jau dabar jautiesi kaip įkopęs į penktą dešimtį! Esi tartum pasiklydęs žmogaus metuose – tau nei dvidešimt, nei trisdešimt, nei keturiasdešimt. Asmuo be amžiaus.“

Keistokas pojūtis.

87. VI. 29 (Pr)

Visa diena su Kotrina. Šauniai pabuvom! Velniop visus darbus, visas literatūras, meditacijas, svarstymus – štai tik tada ir gali būti!

Nuvažiavome į senamiestį. Jau prieš nubusdamas žinojau, kad mudviem reikia nueiti į Kated­rą, nors ir nesuvokiau kodėl. Ir nuvažiavom. O tenai – šventinės pamaldos. Turbūt vis dar tęsiasi renginiai, skirti šešių šimtų metų jubiliejui nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Pagrindinė šventė buvo, rodos, vakar, bet ir šiandien dvasininkai ir pamaldūs žmonės šventovės viduje ėjo ratais, nešini bažnytinėmis relikvijomis – kryžiais, vėliavomis, Kristaus atvaizdais. Giedojo giesmes, smilkė smilkalus. Mergytės ilgomis baltomis suknelėmis po kunigų kojomis barstė žiedlapius ir šypsojosi. Dar vaikiškai – joms tai ne koks svarbus apeiginis ritualas, o žaidimas. Suaugusių žmonių žaidimas.

Kotrina žiūrėjo, žiūrėjo, o paskui: „Ir man nupirksi tokią suknelę, gerai?“

Prie Katedros durų šypsninga moteris pasiūlė vaikų angelo sargo atviruką. Nupirkau, – berniukas ir mergytė, už jų – rožinis angelas, – ir kažkaip gera pasidarė: dangus skaisčiai mėlynas, šviečia saulė, Kotrina džiaugiasi, skubėti nėra kur… Taip ir vaikščiojom po miestą 3–4 valandas. Buvom prie Maironio paminklo, sporto prekių parduotuvėje nusipirkome keletą smulk­menėlių, užsukome į Menininkų namus, į rašyt­namį, į Danos darbą, pas uošvius… Ir niekur neskubam, norim – sustojam, norim – keliaujam toliau, o ir tik tenai, kur norim. Puiki diena. Ir Kotrina gerutė, be kaprizų. Pasirodo, tereikia suderinti tos mažiukės ir savo „fazes“ – ir viskas tampa paprasta, natūralu, jokių nesutarimų.

Štai tau ir visos filosofijos.

87. VII. 1 (Tr)

Vakar į pavakarę užėjau pas V. Šiugždinį. Ėjau pro šalį ir užėjau. Prieš gerą pusmetį jam buvo insultas, dabar kairė pusė sustingus, nejudri. Bet Šiugždinis jau vaikšto. Kol kas su lazdele. Po truputį tvarko savo archyvą, galvoja rašyti atsiminimus. Visus savo tekstus (ir originalią kūrybą, ir vertimus) yra įrašęs į kasetes. Ištraukė stalčių – 15–20 kasečių.

Gera užeiti pas šį daug mačiusį žmogų, keistai ignoruojamą, nepripažįstamą, bet dorą ir stoišką („Išlikti man padeda humoro jausmas“). O ir jam, atrodo, buvo malonu, kad aplankiau. Pasisvečiavau pusvalandį, o tarsi gerą darbą atlikau. Jam, bet dar labiau sau.

Šiugždinio erudicija milžiniška. Mąstymo galia gal ir neatitinka erudicijos lygio, bet šis tikrai įspūdingas. Pasiskundė, kad po insulto ėmė silp­nėti atmintis, vis dėlto ir po tokios ligos Šiugždinis liko beveik toks pat kaip anksčiau – kandus, optimistiškai nusiteikęs, visa galva paniręs į kultūrą. Naktim, sakė, būna sunkiau – kūnas nutirpsta, tenka masažuotis, miegoti neįmanoma… Puikus seniokas, jaunatviškumą išsaugojęs ligi gilios senatvės. Kas išmatuos jo gyvenimo dramatizmą? Šito gero jam tikrai užteko, Dievas, kaip sako, davė ir drėbtelėjo.

Po Šiugždinio valandai užsukau pas Kęstą N. Ir tas serga. Karščiuoja, prakaituoja ir pan. Grįždamas pagalvojau, kad tądien aplankiau du kraštutinumus: išeinantįjį ir ateinantįjį. Vieną iš seniausių mūsų literatų ir vieną iš jauniausių. Sujungiau juos savyje tarsi kokia arka.

Vienas gyvena kaip dar nepripažintas, kitas – kaip jau nepripažintas.

87. VII. 14 (An)

Penktadienį palaidojom Rimskių Onutę. Šukienę. Paskendo. Išgėrusi kompanija plaukė Nemunu motorine valtimi, darė staigų posūkį, apvirto. Onutę ir pavožė po valtim. Kompanionai išsikapstė į krantą ir išbėgiojo po namus. Ir niekas (?!) jos nepasigedo. Taip nuo Prienų pliažo pavožtą srovė ją ir nešė ligi Birštono. Kai valtį atvertė, rado Onutę, įsikirtusią nagais į medinį laivelio šoną, benzino išėstu veidu.

Štai kiek bėdų tetai Rimskienei per nepilną dešimtmetį: girtas vyras sudegė ir supleškino pusę namo; sūnus Praniukas, irgi didelis alkoholio mėgėjas, pasikorė; dabar dar ir duktė paskendo, taip pat neblaivi… Trys didelės nelaimės, šalia visų – alkoholio tvaikelis.

Palaidojom Onutę Prienų kapinėse, o paskui mudu su Nėniu gėrėm visą naktį.

Štai tau ir alkoholio pamokos.

Kas pasidarė žmonėms, kas man pasidarė, kad be butelio, regis, nieko geresnio ir nebėr? Tik taip tampame ir atviresni, ir mažiau įsitempę – ką mes iš savęs atėmėm, ką leidom, kad kažkas atimtų? Kaltinti reikia, aišku, save, bet ne mažiau kalta ir išorė. Kažkas labai labai kaltas, kad mes visi pamažėl tampame tokie. Taiklų sakinį vienoje recenzijoje parašė L. Gadeikis: „Prieš individualią nelaimę (luošumas) dvasiškai stiprus žmogus pajėgus kovoti ir atsilaikyti. Bet prieš socialinį spaudimą sugniūžta.“

87. VII. 22 (Tr)

Anksčiau stebėdavaus: jei prisimenu ar sapnuoju vaikystę, tai tik Podės sodyboje – kodėl? Dabar pradedu suvokt: mūsų šeima iki kokių 1960 metų neturėjo namų! Todėl Podės vienkiemyje praleistos vasaros, kartais ir kitų metų laikų tarpsniai man ir įstrigo kaip buvimas savo namuose. Kitos vietos, kur gyvenome (Šančiuose – Drobės, M. Melnikaitės gatvėse), buvo tik prisiglaudimai – kažkas nesaugaus, laikino, nesavo. Gyvenamoji vieta, kampininkavimas, ne Namai. Namais mano sąmonėje išliko toji, jau nugriauta, Podės sodyba prie miško. Tada mano smegenėlės, matyt, ir buvo imliausios, fiksavo tai, ko niekas neišgrauš, ant ko bus statoma visa kita. Norėsiu aš to ar ne.

87. VII. 30 (Kt)

Lyg ir susirgau. Šiek tiek.

Naktį beveik nemiegojau, snūduriavau prakaituodamas. Ir vėl jaučiau šį tą nepaprastą. Tiksliau, kažką labai paprastą, bet neįvardijamą. Iš tos jutimų serijos, kai snūduriuodamas žinai viską, o nubudęs visa tai užmiršti. Prisimeni vien tai, kad žinojai neapsakomo paprastumo tiesą.

87. VIII. 11 (An)

„Litmeny“ straipsnis „Tiriame skaitymą“. Sociologinių apklausų analizė. Pirmoje vietoje fantastinė-nuotykinė literatūra, antroje – humoristika. Poezija, aišku, netoli galo. Čechovo pjesėje „Dėdė Vania“ yra maždaug tokia mintis: „Jis bergždžiai praleido gyvenimą – visąlaik rašė apie tai, ką protingi ir patys žino, o kvailiai ir taip nieko neskaito.“

Pats pasijutau esąs panašioje situacijoje. Parašyti tai, kas sudomintų protingus, vadinasi, parašyti vos ne Šventojo Rašto lygmens tekstą; parašyti tai, ką skaitytų kvailiai, vadinasi, nusileisti iki gudraus sąmonės dirgintojo ar dvaro juokdario rolės (tam, aišku, reikia irgi nemažų gabumų). Vis dėlto pirmas atvejis beveik neįmanomas, antras – žeminantis.

Orai jau visai atvėso, dieną tik 14 °C.

Kada galų gale aš perspausdinsiu tuos „Komentarus“?! Prasidėjau, durnius, su tom pseudointelektualiom nesąmonėm, o išmesti gaila…