Nors kompozitorius, įvairių spektaklių, filmų bei kitų projektų muzikos autorius Kipras Mašanauskas moka suvaldyti didelio masto kūrinius, yra apdovanotas už daugybę savo darbų, turi vadybinių gebėjimų, jis neslepia, kad šalia visų „efektyvaus“ žmogaus savybių gyvena ir maištininko dvasia, o klausantis aksominio pašnekovo balso tembro neišvengiamai peršasi mintis, jog muzika tiesiog įsipynusi į jo būties audinį.

Esate ne vienam chore giedojusiam – tarp jų, turiu prisipažinti, ir man – gniutulą gerklėje sukėlusios dainos „Lietuva“ autorius. Taip pat per pastaruosius dvidešimt metų, regis, nuraškėte įspūdingiausius muzikos kūrėjo galimus pelnyti apdovanojimus. Naujausias jūsų darbas – muzika roko operai „1972“, skirtai Romo Kalantos aukos 50-osioms metinėms. Kas vis skatina kurti?

Man regis, menininkas gyvas tol, kol kelia sau iššūkius, stengiasi rasti naujų kelių, kuriais dar niekada nėjo, ir kiek įmanoma nesikartoti. Nors, žinoma, pabėgti nuo savęs sunku. Per tam tik­rą laiką susiformuoja autoriaus stilistika, skambesys, kūrybiniai principai, bet aš esu už bandymus naujai pažvelgti į kiekvieną darbą, atrasti kažką naujo sau ir pateikti netikėtumų klausytojui. Žinoma, labai gera ir smagu, kai tave įvertina, tačiau manau, kad ne čia esmė. Esmė – sukurti tai, kas pasižymi geru turiniu bei išliekamąja verte.

Kalbant apie 1972-ųjų kontekstą, kaip pats būtumėte reagavęs į tuometinę priespaudą ir įvykius po Romo Kalantos susideginimo? Galbūt atminty įstrigę istorijų apie šį laiką?

Iš prigimties esu maištininkas, todėl manau, kad jei 1972 m. būčiau buvęs panašaus amžiaus kaip R. Kalanta, be abejonių būčiau priklausęs hipiams ir dalyvavęs rezistenciniame judėjime prieš sovietų valdžią, pamynusią esmines žmogaus vertybes. Tikrai nebūčiau linkęs susitaikyti su tuo ir gyventi pilką gyvenimą.

Iš girdėtų istorijų man gražiausia tai, kad kai kurių aukštus postus užėmusių partijos pareigūnų vaikai taip pat buvo įsitraukę į hipių judėjimą, rezistenciją. Jie nenorėjo gyventi taip, kaip gyveno jų tėvai, ir dažniausiai pastarieji dėl to turėdavo didelių bėdų – jiems tekdavo traukti savo atžalas iš keblių situacijų. Tai reiškia, kad tokia santvarka nebetenkino ir tų jaunų žmonių, kurie galėjo mėgautis tam tikromis privilegijomis. Jie tiesiog troško gyventi kaip visas kitas laisvas pasaulis, esantis už geležinės užkardos. Tai buvo keisti laikai, nes informacija apie tą pasaulį lietuvius pasiekdavo, bet labai vangiai, dažniausiai per radiją, per trikdžius įveikusias BBC, „Laisvosios Europos“, Vatikano ir kt. stotis. Taip pat ir per muziką. Populiarioji muzika, o ypač rokas, tuo metu atliko labai svarbų vaidmenį, nes roko žvaigždės buvo tie dievaičiai, kuriais tikėjo milijonai žmonių.

Kada ir kuo muzika jus sužavėjo taip stipriai, jog nusprendėte jos nebepaleisti?

Nuo pat mažumės muzika ir instrumentai mane traukė kaip magnetas. Augau gana muzikalioje aplinkoje. Mano mama gerai skambino fortepijonu, tad pirmosios pamokos ir pirmi susipažinimai su šiuo instrumentu įvyko jos dėka. Tėtis taip pat buvo garsus dainininkas, atlikęs tokius hitus kaip „Elektrėnų žiburiai“ ir „Senieji Vilniaus stogai“. Mama pasakojo, kad kai paaugau, būdamas kokių ketverių penkerių metų, skųsdavausi jai, jog mano galvoje vis sukasi kažkokios melodijos: „Mamyte, man galvoje groja muzikėlė.“ Tėtis turėjo nemažą įrašų bei įvairių plokštelių kolekciją. Išmokau paleisti vinilų grotuvą ir dažnai jų klausydavausi. Ypač patikdavo „Karmen siuita“ – susirinkdavau žaislinius instrumentus ir kartu grodavau, dainuodavau, improvizuodavau. Žodžiu, šėldavau. Natūralu, kad tėvai, pamatę tokį stiprų mano polinkį, nuvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Taip ir prasidėjo mano muziko kelias.

Labai svarbios buvo vienos Kalėdos, per kurias dovanų gavau dedikuotą Vytauto Kernagio plokštelę „Baltojo Nieko dainelės“ pagal Sigito Gedos tekstus. Ji man taip patiko, jog būdamas vienuolikos nutariau suorganizuoti mokykloje band’ą, pasiprašiau natų, kadangi mūsų šeima bendravo su Kernagiais. Su klasiokais kūrėme ir repetavome programą, kuri truko apie trisdešimt minučių, galiausiai Motinos dienos proga ją atlikome mokykloje. Negana to, turėjau S. Gedos knygutę ir pastebėjau, jog yra nemažai tekstų, kuriems V. Kernagis muzikos neparašė. Dvylikos metų sugalvojau išbandyti dainos žanrą ir pagal juos sukūriau šešias ar septynias dainas, kaip pratęsimą.

Mokykloje lankiau chorą bei dirigavimo pamokas, o sulaukęs dvylikos papildomai pradėjau lankyti kompoziciją pas nuostabųjį Bronių Kutavičių. Septynerius metus man buvo didelė garbė ir džiaugsmas mokytis pas šį kūrėją, kuris ir padėjo man visus kompozicijos pagrindus. Tai nuostabus, kūrybiškas laikas, kai išbandžiau save įvairiuose žanruose – nuo fortepijoninių pjesių, styginių kvartetų iki simfoninės muzikos. Vėliau, jau šešiolikos, pradėjau labai intensyviai domėtis dainos žanru. V. Kernagis buvo tas žmogus, kuris anksti pastebėjo mano galimybes ir porą mano kūrinių įtraukė į savo „Dainos teatro“ programą. Man tai buvo labai didelis įvykis bei įvertinimas. Taip pat akstinas darbuotis toliau, nes akimirka, kai išgirdau savo dainas profesionalioje scenoje, paveikė labai stipriai.

Studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrame kurse, sulaukiau skambučio iš Lietuvos kino studijos su pasiūlymu parašyti muziką pilno metro filmui [„Atostogos“, rež. Andronė Slavinskienė, 1992], mat mane rekomendavo Laimis Vilkončius. Taip ir prasidėjo mano nuotykiai kine.

Kurdamas žmogus tarsi panyra į kitokį būvį nei kasdienybė. Kaip pats patiriate kūrybą? Ką ji jumyse sužadina, iškelia į dienos šviesą?

Kūrėjas apskritai yra kitoks žmogus nei kiti. Jis neturi normuotų darbo valandų. Kūryba vyksta nesustabdomai, nes minčių srauto nesuvaldysi ir neužtvenksi. Nežinai, kada gims idėja; gali būti pačioje netikėčiausioje vietoje, tarkime, viešajame transporte. Arba koncerte, klausantis visai kitokio žanro, kitokios muzikos, netikėtai į galvą šauna mintis, niekaip nesusijusi su tuo, ką girdi. Todėl sunku pasakyti, kada dirbi, o kada ne. Tai toks stebuklas, kai viskas gali įvykti čia ir dabar, kai mažiausiai to tikiesi. Kita vertus, nesu iš tų menininkų, kurie sėdi ir laukia užsakymų iš pašalės. Žinoma, pasitaiko ir jų, tai normalu, bet aš sugalvoju kokią nors idėją ir pradedu ją gvildenti nuo pat pradžių – finansų radimo – iki galutinio išpildymo. Ar tai būtų maža scena, ar didelė arena. Šie laikai reikalauja, jog menininkas turėtų ir, pavyzdžiui, vadybinių gabumų, kad galėtų įgyvendinti savo sumanymus, projektus, kurių niekas kitas neužsakys.

Muzikoje negali būti netikrumo, nes tai jausmų menas, pasiekiantis klausytoją iš karto, tiesiai jo širdį, todėl rašydamas muziką negali meluoti nei sau, nei tam, kuris klausys tavo kūrinio. Kalbant apie vidinio pasaulio atsiskleidimą, sakyčiau, kad apskritai kiek­viena nata yra dalis manęs. Galbūt vieną kartą atsiveriu labiau, kitą – šiek tiek mažiau, priklauso nuo konteksto, kokie tai kūriniai ir kam jie. Mano muzika skirta klausytojui, todėl ji turi būti tikra, nuoširdi, kelianti vibracijas, jausmus.

Jūsų kūrybiniame kelyje, kai turėjote pritaikyti muziką skirtingiems poreikiams, ar tai būtų filmai, teatro scena, ar spalvingi intriguojantys projektai, pasitaikė įvairiausių žanrų. Kaip atsirenkate temas, su kokiais sumanymais ir menininkais norite dirbti?

Man svarbiausia yra turinys. Visiškai nesvarbu, ar tai kino filmas, ar teatro pastatymas, ar dar kas kito. Esmė – ką norime tuo pasakyti, kokią žinutę galime pasiųsti klausytojui ar žiūrovui ir kiek tame galiu realizuoti save. Kalbant apie kino filmus, paprastai prodiuseris arba režisierius susiranda mane, pasiūlo vienokį ar kitokį darbą, ir tuomet aš įsigilinu, apie ką jis, skaitau scenarijų. Dažniausiai kompozitorius kurti imasi tada, kai medžiaga jau būna nufilmuota ir pradėtas arba netgi baigtas montažas. Kartais pirminis scenarijus neatitinka galutinio rezultato, todėl aš labiau mėgstu pamatyti filmą ir tada sprendžiu, kuo galiu prisidėti. Kino specifika tokia, kad pirmiausia turiu prisitaikyti prie režisieriaus, tada – prie kūrinio žanro, operatoriaus darbo, montažo greičio, intensyvumo – veikia daug komponentų. Apskritai, tai komandinis darbas – turi būti labai glaudus ryšys tarp režisieriaus, kompozitoriaus ir vaizdo montažo režisieriaus. Čia itin svarbūs savitarpio supratimas, vienas kito pajautimas, gebėjimas darbuotis kartu. Visa tai lemia galutinį rezultatą, filmo meninę vertę bei kokybę.

Kalbant apie miuziklus, dažniausiai idėjos gimdavo man, o tuomet jau su prodiuseriais, libreto autoriais spręsdavome, ar galime pagal jas statyti sceninį kūrinį. Mane labai intriguoja Lietuvos karūnos tema – iš šio susidomėjimo gimė „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ bei „Mindaugas Karalius“ [abiejų režisierė-choreografė – Anželika Cholina]. Galvoje sukasi mintis ir apie trečią kūrinį. Nežinau, ar jis pavyks, ar ne, bet labai norėčiau kada nors šį triptiką užbaigti.

Yra tekę dirbti ir su valstybiniais užsakymais. Dažniausiai jie skirti paminėti šaliai svarbioms datoms arba įvykiams. Kai Lietuva pirmą kartą pirmininkavo Europos Sąjungai, kūriau šia proga surengto atidarymo ceremonialo muziką. Dar galima paminėti mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio koncertą „Gloria Lietuvai“ Nacio­naliniame operos ir baleto teatre, prie kurio koncepcijos teko darbuotis. Tuomet atsivėrė kitos galimybės bei nauji iššūkiai, dalis jų – technologiniai, nes norisi reprezentuoti savo šalį aukščiausiu lygiu, sugalvoti ir įgyvendinti tai, kas būtų įdomu pasauliui.

Ar jums muzikinės idėjos pradeda spragsėti iškart, vos išgirdus pakvietimą, ar tam reikia nuoseklaus įsigilinimo, temos išstudijavimo?

Prisijaukinti iš šalies pasiūlytą temą nėra taip paprasta. Kartais ji su manimi nerezonuoja – tuomet su tokiais projektais ir nedirbu, o kartais viskas kiek panašu į nuotraukos ryškinimą – pradedi matyti vaizdo kontūrus, siluetus, paskui detales, dalykai po truputį stoja į savo vietas. Taip būna ir su tema. Kalbant apie istorinius kūrinius, kaip kad „Barbora“ ar „Mindaugas“, į juos reikia įdėti labai daug pastangų, skaityti istoriją, susitikti su jos žinovais, konsultantais, įsigilinti į visus niuansus, kad pavyktų rasti raktą. Pirmiausia – siužeto sprendimą, nes visad dirbu kartu su libreto autoriais. Vėliau ieškau muzikinės stilistikos, kaip ji gali atliepti vieną ar kitą personažą, koks įmanomas kūrinio skambėjimas apskritai, kaip jis turėtų paveikti žiūrovą. Šis procesas pareikalauja keleto mėnesių ar net ištisų metų. Paprastai visi tie užkulisiniai dalykai trunka labai ilgai ir muzikai laiko lieka nedaug. Kai pradedu dirbti su ja, stengiuosi kiekvieną dieną išnaudoti maksimaliai, atiduodu save visiškai, kad pasiekčiau kuo geresnį rezultatą. Juk klausytojui ar žiūrovui visai nerūpi, ar tau prireikė dvejų, ar dešimties metų, ar viską padarei per dieną. Svarbu, ką ir kaip įgyvendinai bei kaip tai paliečia žmonių širdis. Tema ir turinys man – svarbiausi dalykai kūrinyje, nes tai nėra tik tuščias, gražus, skambus pavadinimas. Tai esminė dalis, kuri inspiruoja mano muzikinių sprendimų pasirinkimą.

Jūsų socialinių tinklų paskyroje akį traukia įrašas anglų kalba „You can’t wait for the great inspiration…“ („Negali laukti didžiojo įkvėpimo…“). Mūzų vedinų menininkų laikai – jau praeityje?

Gyvename XXI a., kai gyvenimo tempas labai greitas. Tai visai kitoks pasaulis, nei buvo prieš šimtą, du ar tris šimtus metų, tad, manyčiau, šiuose žodžiuose daug tiesos. Laukti, kol mūza pasibels į duris, galimybių nebėra. Kita vertus, jeigu mane tema „užkabina“, jei darbas, kurį ėmiausi sukurti, man įdomus, būnu paniręs į jį nuo ryto iki vakaro, netgi sapnuose, ir man tikrai nereikia laukti kokio nors įkvėpimo. Šia prasme aš visą laiką esu įkvėptas.

Jūsų muziką išgirsta pilnos arenos, klausytojų gausios koncertų, teatrų, kino teatrų salės. Koks jausmas apima žinant, kad ji pasiekia šitiek žmonių, paveikia jų gyvenimus?

Tai, kad pilna salė ar daugiatūkstantinė arena susirinko paklausyti tavo kūrybos, nebūtinai reiškia, kad jie kūrinį priims. Galbūt toks populiarumas – reklamos ar kitų faktorių pasekmė. Aš dažniausiai mėgstu būti auditorijoje ir stebėti, kaip publika klauso, kaip ji įsijaučia, o po kulminacijos, pabaigoje, viskas išsisprendžia. Aplodismentai, jų kiekis, garsumas ir pasako, ar pataikei, ar tavo kūrinys atliepia, ar žiūrovai laimingi atidavę tau dvi ar tris savo gyvenimo valandas.

O per daugelį metų, jau sukaupus nemenką patirties bagažą, nuolat būnant muzikos gimimo užkulisiuose, jos magija nenublanksta? Galbūt klausote muzikos kitaip? Ar žinojimas ir analizė išjautimui, mėgavimuisi nekliudo?

Man atrodo, kad muzikos magija amžina, ir tai stebuklas. Muzikinė kalba yra aukščiausias menas bei didžiausia paslaptis. Klausydamas savo mėgiamų kompozitorių ar atlikėjų, ypač gyvai, kiekvieną kartą patiriu katarsį, ir tai su niekuo nepalyginama. Muzika gydo mūsų sielas, ištraukia iš pilkos kasdienybės. Galbūt ji – didžiausias žmonijos atradimas, nes juk, kai pagalvoji, tikriausiai joks žmogus negali ir nemoka gyventi visai be muzikos. Ji daugiau ar mažiau lydi kiekvieną, nuo pradžių iki pabaigos.

Aš tiesiog mėgaujuosi kūryba ir negalvoju apie bagažą, kuris galėtų užslėgti negyvai. Dažnai pasikliauju intuicija, kad turiu daryti taip, kaip liepia širdis. Žinios tėra priemonė, o visa kita – sielos ir talento reikalai, tik svarbu nevaržyti savęs. Menininkas gyvas tol, kol jame gyvena atradimo džiaugsmas.

Kaip kūrinys turi jus paveikti, jog laikytumėte jį geru, pasisekusiu? Kokius kriterijus privalo pasiekti jūsų darbai, kad galėtumėte paleisti juos į pasaulį?

Geras kūrinys yra tas, kuris atitinka mano ir klausytojų lūkesčius. Visiškai nesvarbu, kokios priemonės tam pasitelktos. Man svarbiausia nuotaika, kurią galiu perteikti. Dažnai palieku slaptų, užkoduotų muzikinių momentų, su viltimi, kad žmogus, kuris girdės kompoziciją antrą, trečią ar ketvirtą sykį, kiekvienąkart atras kažką naujo ir kūrinį priims vis kitaip. Labai gerbiu savo auditorijos laiką, tad kiekviena mano muzikos sekundė privalo būti įsimintina, sudominanti, nepaleidžianti iki galo. Jeigu kūrinys turi savitą muzikinę aurą, unikalią nuotaiką – tikrai ras kelią pas klausytoją. Esu tuo įsitikinęs.

Jeigu reikėtų į vieną sakinį sudėti žodžius „aš“, „muzika“ ir „Kaunas“, kaip jis skambėtų?

Manau, kad gera muzika klausytojui suteikia laisvės pojūtį, o Kaunas visada buvo, yra ir bus laisvės idėjų lopšys.