Manoji vaikystė prabėgo iki šiol Kaune tebesančioje Žemuogių gatvelėje, dabartinės Petro Vileišio aikštės pašonėje. Kasmet tarp vaikų žaibiškai pasklisdavo džiugiausia žinia: atvažiuoja CIRKAS! Prasidėdavo pasakiškas, užburiantis, magiškas gyvenimas. Spalvingoje ir triukšmingoje cirko stovykloje leisdavau ištisas dienas, o naktimis aikštėje riaumodavo liūtai, tigrai, lokiai, kiti žvėrys, lodavo šunys, bliaudavo kupranugariai. Jaučiausi daugybę kartų perskaitytų knygų apie tolimas egzotiškas šalis herojumi…

Europoje ši pramoga gyvuoja nuo senovės romėnų laikų, tačiau pirmąjį šiuolaikinio tipo cirką 1768 m. įkūrė buvęs britų kavaleristas Philipas Astley’is. Pirmasis žinomas cirko muzikos kompozitorius – kurį laiką su juo bendradarbiavęs Charlesas Dibdinas. Anuomet jis buvo garsus muzikas, parašęs šimtus kompozicijų. Kai kurios jo melodijos pasaulio cirkuose tebeskamba iki šiol. Įdomu, kad Ch. Dibdino kūrybos kraitėje – net 76 operos!

Cirke dažniausiai galima išgirsti greitus maršus, kita čia populiari muzikos forma – galopas. Kaip ir maršas, jis grojamas greitu, gyvu tempu. Vienas žinomiausių pavyzdžių – 1894 m. austrų kompozitoriaus Gustavo Peterio parašytas „Souvenir de Cirque Renz“, neatsiejamas nuo virtuoziškos anuomet naujai atrasto ksilofono partijos. Nemažai G. Peterio amžininkų sukomponavo daugybę panašių melodijų, tačiau šiandien visos jos jau pamirštos.

Vis dėlto bene garsiausias cirko muzikos kūrinys – čekų kompozitoriaus Juliaus Fučíko maršas „Einzug der Gladiatoren“. Tai tikrų tikriausia šio žanro „vizitinė kortelė“. Vos suskambus pirmiesiems taktams, iškart kyla asociacijos su cirku, ypač klounų pasirodymais. Įdomu, kad 1897 m. gimusi melodija turėjo tapti kariniu maršu, o jos pirminė antraštė buvo „Grande Marche Chromatique“. Pavadinimą autorius pakeitė, kai susidomėjo senovės Romos istorija. 1901-aisiais kanadiečių kompozitorius Louis-Philippe’as Laurendeau kompoziciją pritaikė cirkui. Beje, iš viso J. Fučíkas parašė 340 muzikos kūrinių, iš kurių ketvirtadalis – įvairaus pobūdžio maršai.

Dar vienas labai garsus ir lengvai atpažįstamas cirko muzikos pavyzdys – „Barnum and Bailey’s Favorite“, kurio autorius – amerikiečių kompozitorius Karlas L. Kingas. Skirtingai nei J. Fučíkas, jis užaugo cirke, o būdamas devyniolikos anuomet populiariame Johno H. Robinsono cirke jau pūtė eufoniją (palyginti retas varinis pučiamasis instrumentas, primenantis bosinį sakshorną). Įdomu, kad prie šio kūrinio kompozitorius dirbo net penkerius metus. Vėliau K. L. Kingas tapo pripažintu karinių ir civilinių pučiamųjų orkestrų lyderiu.

1937-aisiais amerikietis Raymondas Scottas sukomponavo „Powerhouse“. Kūrinio pagrindinė dalis dažniausiai skamba tais atvejais, kai prireikia akcentuoti pašėlusį greitį ar iliustruoti gaudynių scenas, todėl nėra keista, kad melodija ne kartą panaudota įvairiuose animaciniuose filmukuose (tarp jų ir populiariuosiuose „Simpsonuose“). Multikuose dažnai girdime ir Solo Bloomo (vėliau tapusio JAV kongresmenu) „The Streets of Cairo (The Poor Little Country Maid)“. Ši tema skamba bemaž visuomet, kai prireikia akcentuoti sąsajas su Rytais (fakyrų fokusai, dresuotos gyvatės ir t. t.).

Dar vieną cirko muzikos perlą sukūrė Jamesas Q, „Spider“ Richas ir Homeris „Boots“ Randolphas III. Tai „Yakety Sax“, net juokingiausius momentus paverčiantis dar juokingesniais. Šią kompoziciją itin plačiai išgarsino britų komikas Benny’is Hillas savajame TV šou seriale. Beje, „Yakety Sax“ buvo naudojamas ir 2012 m. olimpinių žaidynių paplūdimio tinklinio varžybų pertraukėlėse tarp setų, kai prireikdavo išlyginti aikštelę.

JAV cirko trupių pasirodymuose dažnai skamba ir „Johny I Hardly Knew Ya“. Esu tikras, kad šią melodiją girdėjote ne kartą, nė neįtardami, jog tai – tekstą turinti daina. Šiais laikais ji dažniausiai atliekama humoristiniame kontekste, tačiau iš tikrųjų tai įtaigus antikarinis kūrinys apie sunkumus, kuriuos tenka patirti karo veteranams. Jos muzikos autorius nežinomas, vyrauja prielaida, jog tai tradicinė airių liaudies melodija.

O štai Johno Philipo Sousa „Stars and Stripes Forever“ skamba itin retai, tik išskirtiniais atvejais. Šią melodiją cirko žmonės žino kaip „nelaimės maršą“, skelbiantį, kad netikėtai įvyko neganda (kilo gaisras, laisvėn ištrūko kuris nors plėšrūnas ar pan.). Tai signalas artistams ir personalui dėti pastangas, kad tarp žiūrovų nekiltų panika bei chaosas. Bene vienas įsimintiniausių kūrinio panaudojimo atvejų buvo per 1944 m. liepos 6 d. Hartfordo cirke kilusį gaisrą. Tąkart žuvo mažiausiai 168 žmonės, nors kai kurie skaičiavimai nurodo gerokai didesnį aukų skaičių…