Pokalbis su Jurga Šeduikyte ir Robertu Nevecka

Robertas Nevecka yra lietuviško kino varomoji jėga, daugybei šalies režisierių jis – nepakeičiamas filmavimo aikštelės strategas. Nors Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigė kino režisūrą, tai išskirtinis animacijos meistras. Jurga Šeduikytė, puikiai žinoma dainininkė, nebijanti eksperimentuoti jungdama skirtingas meno sritis, drąsiai kalbanti paprastai nutylimomis temomis, surėmė pečius su Robertu kurdama savo debiutinį trumpo met­ro animacinį filmą „Mora Mora“.  

Robertai, kino pasaulyje esi žinomas kaip pilkasis kardinolas – filmai, prie kurių prisilieti, jau įprastai pelno festivalių apdovanojimus čia ir svetur. Ar tai susiję su faktu, kad prieš LMTA esi studijavęs informatiką? Pavyzdžiui, režisierius Laurynas Bareiša, su kuriuo gavote Venecijos „Liūtą“ už „Piligrimus“, studijavo matematiką. Aš čia matau kažkokį moksliukų sąmokslą. Kaip yra iš tikrųjų?

Robertas Nevecka: Informatika man davė labai daug, tiek animacijoje, tiek vaidybiniame kine. Ji sudėliojo mano loginį mąstymą. Vėliau studijuodamas akadėj kitaip negu dauguma prieidavau prie istorijos, prie paties kino gamybos proceso – strategiškai skaidydamas į gabaliukus. Tam tikrais atvejais tai gali ir kišti koją, kai tampi tik sistemos sraigteliu, mažėja kūrybos, bet kartais, ypač kalbant apie animaciją, minėtasis principas labai padeda. Dirbdamas prie filmo „Mora Mora“ sumaniau pusiau automatizuotą spalvinimo procesą. Animatoriai turėjo tiesiog atlikti spalvų užpildymą, ir pasitelkus skaitmenines technologijas tai buvo padaryta kokius penkis kartus greičiau negu klasikiniu būdu.

Jurga, Tu baigei žurnalistiką. Pusę gyvenimo verteisi iš dainavimo. Pastaruoju metu rašei saviugdos knygas, o dabar kartu su Robertu režisavai „Mora Morą“, kuri įvertinta „Sidabrine gerve“ kaip geriausias metų lietuviškas animacinis filmas. Kas esi iš tikrųjų?

Jurga Šeduikytė: Aš esu savo pačios eksperimentas. Bet koks projektas, prie kurio dirbu, susijęs su manuoju savęs atstatymu.

Jau pavyko tai pasiekti ar dar reikia laiko?

J. Š.: Man reikia viso gyvenimo. Dažnai pokyčiai reikalauja ne vienų metų. Šis procesas nelengvas, tai pastovus darbas su savęs ir aplinkinių stebėjimu, įpročių formavimu. Vienas savybes paveldėjau iš močiutės, kitas iš tėčio, ir kartais norisi jas keisti. Tikslas yra išlaikyti tam tikrą vidinį lengvumą. Aš tai realizuoju savo kūryboje. Šitaip atradau ir kitas sritis. Tas vyko rašant knygą su Gintaru Šmatavičiumi, taip pat ir dirbant su „Moros“ komanda.

„Moroje“ įžvelgiau tam tikrą nusilenkimą Hayao Miyazakiui. Jūsų filmas taip gerai išbaigtas, kad neapleidžia jausmas, jog net po 30 metų jis tiek technologiškai, tiek emociškai visai nepasens. Viename LRT interviu minėjai, kad animatoriai Tave greitai pastatė į vietą ir neleido rašyti scenarijaus taip, kaip norėjai – teko darbuotis, kaip reikia. Ar tai nekėlė konfliktų?

J. Š.: Labai mėgstu Miyazakį ir tikrai džiaugiuosi, jog lietuviai turės kažką panašaus į japonišką animaciją. Išmokau griežtai rašyti veiksmais bei vaizdais, o ne taip, kaip esu įpratusi kurti dainas – jausmais. Jas aš pamatau susipinančiom spalvom. Tarkim, dainos gimimas prasideda nuo muzikinio fono ar atmosferinio garso, tada atsiranda žodžiai, o čia, animacijoje, jau iš anksto turi matyti veiksmą tam, kad parašytum scenarijų kaip medžiagą animacijos darbams. Dar labai svarbu, su kuo tą scenarijų taisai. Turėjau 26 jo puslapius, iš kurių liko 6–7; tai buvo labai skausmingas procesas, bet jutau profesionalių scenaristų nuoširdumą ir šilumą – galiausiai mes laimėjom „Baltic Pitching Forum“ prizą.

R. N.: Turiu patirties darbe su žmonėmis ne iš animacijos srities. Juos reikia šiek tiek ir pamokyt, ir papasakot, kaip čia kas veikia. Netgi kino režisieriai, žinantys, kaip sustatyti kadrą ar suvaldyti aktorius, nesuvokia animacijos kūrimo principų. Kartais Jurgai šovusi mintis skamba gerai, bet aš, iš karto matydamas animacijos gamybos procesą ir rezultatą, žinau, kad vizualiai ji nesuveiks, todėl negaliu sau leisti įdėti daug darbo veltui. Turėjau sugalvoti sprendimus, kurie leistų įgyvendinti Jurgos sumanymus.

Žiūrint „Morą“, apima jausmas, jog viskas nufilmuota. Kaip sukūrėte tokią iliuziją?

R. N.: Čia ir visuose kituose animacijos projektuose naudoju tokią virtualią kamerą, kokią rinkčiausi realybėj. Lyg filmuojant filmą. Man svarbu atsispirt nuo tokio realaus daikto. Niekada nenaudočiau kameros, kuri tarsi apeina personažą ar objektą, kaip dažnai daroma animacijoje, tačiau kokį nors kadrą „iš drono“ arba drebantį vaizdą integruoti galėčiau. Turbūt tai kino išsilavinimo įtaka. Iš principo aš save riboju, bet, ypač animacijoj, tų apribojimų reikia, nes jos kūrybos procesas turi būti gerai apgalvotas iš anksto.

Kaip subalansuoji loginį ir intuityvųjį kūrybos dėmenis? Kur baigiasi idėjų generavimas, prasideda „arimas“?

R. N.: Jurga pradėjo vystyti scenarijų remdamasi psichoterapijos praktika. Mano užduotis buvo tai paversti filmu. Animacinis projektas – labai kompleksiškas, dažnai sumanymai kyla pradžioje, o vėliau tęsiasi sunkus darbas. Ties projekto viduriu žioji praraja – visi kūrybiniai dalykai jau praktiškai supiešti ir belieka tik „drožt“ pakadriui. Tarp judesių reikia perėjimų, viską sulygint. Procesas tampa tam tikru konvejeriu. Dažnai komandoje atsiranda pasipriešinimas, tingulys, sunku motyvuotis. Kūrybininkams norisi bendrauti, kurti naujas idėjas, sugalvoti naujus sprendimus, o ne atlikti mechaninį darbą. Man taip irgi būna, bet kai esi atsakingas, privalai šią ribą peržengt, kad vėl pasidarytų įdomu ir projektas būtų užbaigtas. Animaciniam filme tai neišvengiama. Ir mes buvom rimtai įstrigę, kai prasidėjo pandemijos pikas. Tada praktiškai labai nedaug padarėm, nes visi sėdėjo namuose ir nebeliko to bendro vienas kito motyvavimo, vykstančio dirbant toje pačioje patalpoje. Vieną dieną pradėjome tiesiog piešti savo naujas idėjas vadinamojo „Inktober“ kontekste [tai tarptautinis internetinis mėnesio trukmės meninis iššūkis, kurio tikslas – tobulinti piešimo įgūdžius ir ugdyti įpročius. Kiekvieną spalio dieną kiekvienas „Inktober“ dalyvis sukuria po piešinį ir paskelbia jį internete, sulaukdamas komentarų, kritikos bei komplimentų iš kitų piešėjų visame pasaulyje – B. P.]. Galutinai įsivažiavę į ritmą, užbaigėm „Morą“. Dantis sukandus, sunkiai, bet pavyko.

Tavo kūryboje nebūna terapijos?

R. N.: Piešdamas praktikuoju intuityvumą bei spontaniškumą. Tai ypač aiškiai pajutau, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Tuo metu atostogavau Portugalijoje. Atsibudęs viešbutyje nebegalėjau užmigti, tad nesąmoningai pradėjau piešti ir publikuoti rezultatus instagrame. Norėjosi kažkaip konceptualiai padėti – ant tiek nežinojau, ką daryt ir kur dėtis nuo to karo absurdo, kad tiesiog pradėjau paišyt. Man tai buvo terapija.

J. Š.: Mano terapija – rašymas. Kai metus laiko rašai kiekvieną dieną, matai rezultatą. Pasidariau dėmesinga. Atkreipiu dėmesį į dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau. O animacijos scenarijaus kūrimas, lyginant su dienoraščio pildymu, yra atsakomybės prisiėmimas už tai, ką parašei, nes tame dalyvauja daugybė žmonių. Kai pavargstu nuo rašymo, pradedu piešti.