Dalios Mikonytės nuotrauka
Milda Liepaitė

Simona Minns

Simona Minns – JAV gyvenanti džiazo dainininkė, aranžuotoja, kompozitorė, prodiuserė ir pedagogė. Nuo mažens kūrybinga mergina rašė poeziją, mėgavosi knygomis, grojo kanklėmis… Jos vaikystė prabėgo Kunigiškių kaime, Jonavoje, Ignalinoje. Džiazas į Simonos gyvenimą atėjo ne iš karto. Augdama mažame Ignalinos miestelyje ji retai girdėdavo įvairesnės muzikos – kitokios, nei klasikiniai rečitaliai muzikos mokykloje, kaimo kapelos arba svirduliuojantys pop muzikantai, dainuojantys miesto estradoje. Periferijos atskirtis išties buvo nemaža ir, deja, daranti didelę įtaką gyventojų kultūriniam lavinimuisi. Realybė, kurią šiandien, vos po dvylikos metų, jau sunku įsivaizduoti. Tačiau šešiolikmetei Simonai į rankas pateko Billie Holiday kompaktinė plokštelė, aukštyn kojomis apvertusi visą muzikinį merginos pasaulį. Taip prasidėjo tolimesnis domėjimasis džiazu, jo istorija. Atsivėrė visiškai naujas, iš pradžių – bauginantis, tačiau ilgainiui savu ir jaukiu tapęs pasaulis, kuriame – naujos taisyklės, nauji žmonės, naujas skambesys.

Dabar 28-erių menininkės distancijoje jau įveiktos Lietuvos muzikos akademijos ir Berklio muzikos koledžo (Berklee College of Music) kartelės, jos kūrybos namai – Bostonas, o vyras, džiazo muzikantas Dorsey’us Minnsas, yra įvairiausių jos sumanymų bendražygis.

Paklausta, kodėl išvyko iš Lietuvos, Simona nedvejodama atsako, kad jos tikslas buvęs vienas – studijos Berklio muzikos koledže. Ten merginai pavyko patekti prieš penkmetį, ir jau dvejus metus ji yra šiuolaikinės kompozicijos ir prodiusavimo specialistė. Į Lietuvą sugrįžta dažnai – kartu su savo vyru Dorsey’u. Jie drauge veda džiazo seminarus Lietuvos muzikos mokyklose ir konservatorijose, koncertuoja džiazo klubuose.

Kai Simona groja lietuvių liaudies muziką JAV, tai nėra džiazas ar kažkas nauja ir negirdėta, bet paprastos lietuvių liaudies dainos, atliekamos tradiciškai – dainuojant ir skambinant kanklėmis. Žmones kartais nustebina kanklių ir trombono duetas, kuomet prie menininkės prisijungia jos vyras Dorsey’us. Trombonas suteikia kanklėms lyrinio dramatizmo, rituališkumo, lyg būtų grojama senoviniu ragu. Simoną žavi ne tik lietuvių liaudies muzika, bet ir arabų šalių bei balkanų muzikos dermės. Panašių sąskambių galima išgirsti jos debiutiniame albume „Bado Meistras“.

Lietuviai menininkei neatrodo šalti ar bejausmiai, nemokantys mėgautis ir improvizuoti. Atvirkščiai, ji mano, kad tautiečių gyvenime gausu visko, ypač – free džiazo. Bet muzikantė renkasi gyvenimą kitapus Atlanto: JAV vilioja didžiuliais daugiakultūriniais miestais, urbanistiniais peizažais. Simonos įsitikinimu, Valstijos yra unikalios, nes gyvendama vienoje šalyje ji gali „aplankyti visą pasaulį“, iš arčiau susipažinti su įvairiausiomis etninėmis bendruomenėmis. Muzikantė tokios kultūrų dermės linki ir Lietuvai.

Po pasaulį keliaujanti jaunoji atlikėja didžiuojasi galėdama pasakyti, kad mūsų mažutėje šalyje vyksta net septyni džiazo festivaliai! Šis faktas yra unikalus. Tik trūksta edukacijos, reikėtų visuomenę šviesti apie džiazą, supažindinti su jo istorija, tradicijomis, kad vis platesnis klausytojų ratas išmokytų vertinti ir atpažinti šį žanrą. Simonos manymu, Lietuvoje didelis atotrūkis tarp muzikos entuziastų, melomanų ir publikos, besiklausančios tik televizijos laidų ir radijo. Ji svajoja šį atotrūkį sumažinti ir labai norėtų, kad žmonės patys siektų gilesnio muzikinio ir estetinio suvokimo, ypač periferijoje. Tačiau Lietuvos džiazo festivaliai, pasak Simonos, yra puikūs! Pats reiškinys, kad tokie miesteliai kaip Kėdainiai, Jonava ar Birštonas rengia savo džiazo festivalius, yra tiesiog fantastiškas. Bet visi jie dažniausiai yra vieno ar dviejų entuziastų, aukojančių savo laiką ir pinigus, gražių idėjų ir sunkaus darbo rezultatai. Anot Simonos, lietuviams reikėtų branginti šiuos žmones, skatinti ir paremti jų iniciatyvas, vertinti pastangas, eiti į organizuojamus koncertus.

Žymos: