fbpx

Ačiū, kad neskaitote

SANDRA BERNOTAITĖ

Dubravka Ugrešić „Thank You For Not Reading“, Dalkey Archive Press, 2003.

Ar įmanoma lietuvių autoriui būti skaitomam ne Lietuvoje, ne tautiečių emigrantų? Neseniai, galvodama apie kai kuriuos reiškinius mūsų valstybėje, o ir gavusi priekaištų už jos lyginimą su kita, labai skirtinga dydžiu, geografine padėtimi, ekonomine sėkme Australija, supratau, kad gretinti save reiktų ne su gigantais, o su tokiais pat mažiukais, kaip ir mes.

Pavyzdžiui, Lietuva galėtų labiau domėtis Kroatija, nes abiejų šalių ir gyventojų skaičius panašus, ir praeitis sovietiniame bloke… Paklausinėjusi Australijoje nuo paauglystės gyvenančios kroatės apie jos tikrąją tėvynę, išgirdau ir lietuviams skaudžiai aktualų žodį – korupcija. O pasidomėjus, kokie kroatų rašytojai yra žymiausi ir kuriuos ji skaito, stojo tyla. „Aš jų visai neskaitau“, – pasakė draugė. Taip išeitų, kroatų rašytojų žinau daugiau, negu ji.

Štai, pavyzdžiui, Dubravką Ugrešić. Jos esė ir straipsnių knygą „Thank You For Not Reading“ („Ačiū, kad neskaitote“) įsigijau Melburno knygyne dėl smagaus pavadinimo ir iškart pasimėgaudama surijau. Radau daug sau artimo: ironiją ir saviironiją, melancholiją, panašų absurdo suvokimą, labai mažai pozityvumo, bet daug tiesios kritikos, kurią ypatingai mėgstu.

Knygą sudaro šmaikštūs ir provokuojantys straipsniai, skelbti 1996– 2000 m. D. Ugrešić – intelektualė, kuriai nepriklausomoje Kroatijoje neatsirado vietos, nes rašytoja nesutiko taikstytis su melu. Ji yra politinė išeivė. Turbūt tam, kad būtum skaitomas ne tik savo tautiečių, turi kaip nors įsilieti į kurią nors užsienio bendruomenę, įgyti šiokį tokį pripažinimą svetur, mąstyti „globaliai“ ir išlikti nepatenkintas.

D. Ugrešić nuo 1993 m. gyvena Olandijoje ir kartkartėmis Amerikoje. „Ačiū, kad neskaitote“ visų pirma buvo išversta į olandų kalbą ir išleista 2001 m. Įžanginiame žodyje ji rašo: „Knyga „Ačiū, kad neskaitote“ yra vidinės kovos tarp dviejų autorės kūrybinių impulsų išdava. Pirmasis impulsas šnabždėjo autorei į ausį, kad save gerbiantys rašytojai neturėtų rašyti apie dalykus, kuriuos išmintingi žmonės nutyli. Antrasis impulsas tempė autorę į priešingą pusę – save gerbiantys rašytojai jokiu būdu neturi bandyti būti per daug išmintingi. Iš šios priešpriešos išplaukė daugelis knygos bruožų: jos pavadinimas, stilius, tonas ir ritmas.“

Apsilankiusi saloje, kur nudistai skaitė vieną ir tą pačią knygą, tų metų bestselerį (Umberto Eco „Rožės vardą“), D. Ugrešić atranda, kad nudizmas ir bestselerių fenomenas turi daugiau panašumų, negu skirtumų: „Bestseleris yra ritualizuota erdvė, skirta kolektyviniam nekaltumui (mes mėgaujamės tuo, kuo mėgaujasi kiekvienas). Bestselerio reiškinys savyje turi manipuliatyvią, fašistinę giją, nes bestseleris yra šventoji sąjunga tarp teksto ir skaitytojų, tai visuomet yra ideologija, dvasingumo surogatas. Bestseleris siūlo paprastų vertybių sistemą ir dar paprastesnes žinias.“

D. Ugrešić pastebi, kad sovietinis socrealizmas niekur neišnyko — jis gyvas į šiuolaikinį pirkėją orientuotoje literatūroje: „Šiuolaikinė gerai parduodama literatūra yra realistinė, optimistinė, džiaugsminga, seksuali, atvirai ar užslėptai didaktiška ir pritaikyta plačiosioms skaitytojų masėms. Kaip tokia, literatūra ugdo ir šviečia darbo žmones asmeninės pergalės, gėrio pergalės prieš blogį dvasia. Tai yra socrealizmas.“

Autorė su gilia ironija kalba apie savo, kaip išeivės rašytojos, statusą, apie privalumus būnant naujos nepriklausomos valstybės rašytoja, savo tragikomiškus bandymus perprasti šiuolaikinės leidybos sistemą, globalizaciją ir nuotykius važiuojant traukiniu per ką tik susikūrusią Europos sąjungą įvairių tautų literatų būryje.

Beje, tas traukinys buvo sustojęs ir Lietuvoje: „Vilniaus traukinių stotyje mus pasitiko kitaip. Stoties salėje buvo podiumas, ant kurio grojo džiazo grupė, tuo tarpu poetai iš visų kampų deklamavo mums nuo pakylų: kinų poetas skaitė kiniškai, amerikietis – angliškai, lietuvis –lietuviškai, o rusas – rusiškai. Viskas vyko vienu metu: poetai deklamavo kiekvienas sau, džiazo grupė grojo sau. Šis kakofoniškas performansas buvo menas, kurį sukūrė traumuota Rytų europiečio fantazija. Tai buvo naujojo agitpopo produktas. Performansas transliavo užslėptą mintį: mes, lietuviai, esame Vakarų europiečiai, mes neturime nieko bendro su (rusų) komunizmo kultūra, mes esame kosmopolitiška, daugiakultūrinė bendruomenė, kaip ir visa kita civilizuota Vakarų Europa, mes savo svečiams netrypsime nuobodžių folklorinių šokių, nekišime jiems į burnas duonos su druska, mes esame „normalūs“. Kiek vėliau iš lietuviškos knygos, skirtos turistams, sužinojau, kad Vilnius yra „geografinis Europos centras“ (ką tai bereikštų), kad Popiežiaus motina buvo lietuvė, o naciai (kurios šalies?) iš tiesų negerai elgėsi su vietiniais žydais, tačiau patys lietuviai vos išgyveno sunkų rusų-komunistų režimą.

Man dar bus skirta susidurti su traumos minėjimu (mes esame aukos!) ir vėl – Rygoje, Taline, Sankt Peterburge, pokalbyje su bulgarų poetu („Man gėda būti bulgaru. Norėčiau būti kitos tautybės“, – jis pasakė) Minske. Atpažinau šį kalbėjimą todėl, kad jau buvau girdėjusi jį Liublianoje, Zagrebe, Belgrade, Skopjė“.

Visada labai įdomu skaityti, kaip mes atrodome iš šalies, ar ne? (Beje, pastaroji ištrauka buvo iš straipsnio, rašyto 2000-aisiais.) Man negėda būti lietuve, bet dėl lietuvių meno dažnai kaista ausys…

2017-05-20
Tags: