Nors kažkada rašiau vienam portalui, o iš jo perimtus tekstus publikavo ir kitas, bet taip ir neįvykdžiau pažado – nepabaigiau pradėto ciklo apie Amerikos nepriklausomą kiną. Jau nuo 1997 metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje skaitau paskaitas, bet aptarinėti filmus su studentais, klausytis jų, išprovokuoti kalbėti yra visai kas kita, negu suguldyti kartais visai padrikas mintis į sakinius. Prisipažinsiu, rašyti yra sunku. Kartais – vien kančia ir prarastas laikas, daug laiko. Paprasčiau gaminti – ar tai būtų vakarienė, uogienė, obuolių sūris ar vynas, paprasčiau organizuoti kino peržiūras ar plauti indus. Vienas daug ir gerai rašantis draugas kartą pasakė, kad ir jam sunku tekste dėstyti mintis, bet jis prisiverčia, spaudžia save, treniruojasi ir kaskart sekasi vis geriau ir lengviau. Tikriausiai formulė visur ta pati – darai ir tobulėji.

Pratęsiu ten, kur sustojau prieš kelis metus: kalbėjau apie poeziją kine ir režisierių-poetą, dėliojantį filmus kaip eilėraščius. Ne tik poetą, galėčiau pasakyti – režisierių-didžėjų. Jimas Jarmuschas yra talentingiausias didžėjus pasauly. Taip, ne koks nors mano dievinamas Kid Koala ar Fatboy Slimas, ne DJ Qbertas ar koks popsinis Davidas Guetta, o būtent Jimas yra kiečiausias pasaulyje didžėjus. Sumanęs filmą režisierius prikalbina draugus prisidėti įvairiausias būdais: kuriant muziką, atliekant vaidmenis, prodiusuojant, muzikuojant – tiesiog būnant greta. Jis sugeba savo filmus sumiksuoti taip, kad nebeatskirsi, kas yra aktorius, o kas – muzikos atlikėjas, kas – prodiuseris, o kas – kompozitorius. Filmo „Patersonas“ („Paterson“) prodiuseris Carteris Loganas yra ir Jimo sėbras muzikos grupėje SQÜRL. Šios grupės, kurios narys yra pats J. Jarmuschas, kūriniai skamba kino juostoje „Išgyvena tik mylintieji“ („Only Lovers Left Alive“). O filme „Už įstatymo ribų“ (gan klaidingas filmo „Down By Law“ lietuviškas vertimas, tikriausiai turėtų būti „Nuteistieji“, arba „Bausmės supančioti“) muzikantai, kompozitoriai Tomas Waitsas ir Johnas Lurie puikiai vaidina, reprezentuodami Amerikos gatvėse gyvenančius tipažus. Gal jų vaidyba ir nusileidžia Roberto Benignio talentui, tačiau minėtieji personažai yra labai žavios, juokingos ir spalvingos asmenybės – visai kaip ir juos įkūniję režisieriaus bičiuliai. Kiek mačiau filmų apie T. Waitsą ar J. Lurie, jie tokie ir šiandien. Tiesa, J. Lurie šiuo metu turi rimtų sveikatos problemų ir nei kuria muziką, nei ją atlieka, tik tapo – jo minimalistiniai paveikslai yra populiarūs ir graibstomi galerijų.

Poetui Ronui Padgettui parašius eilėraščių specialiai filmui „Patersonas“, prasidėjo dviejų poetų aktyvus bendradarbiavimas „nuogiausiame“ Jimo filme, kurio centre – paprastas, kasdienis autobuso vairuotojo Patersono (akt. Adamas Driveris) gyvenimas Patersono mieste, Naujojo Džersio valstijoje. Jo optimistė žmona Laura (akt. Golshifteh Farahani), užstrigusi juodai baltų spalvų meniškuose žaismuose, kasdien su šilta vakariene laukia namo grįžtančio savo vyro. Ji įsitikinusi, kad pastarasis yra didis poetas. Taip, Patersonas nuoširdžiai atsidavęs poezijai savo lyg ir nepoetiškoje kasdienybėje – vairuotojo darbe, vedžiodamas šunį, taisydamas nusvirusią pašto dėžutę prie namų, užsukdamas baran alaus. Tiesa, besikartojantys dvynukai, nežinia kodėl svyranti pašto dėžė situaciją mistifikuoja, bet visgi tai yra rutina, kurioje – atsikartojimų poezija. Beje, kalytė Neli, „Petersone“ vaidinusi šunį Marviną, buvo vienintelis filmo dalyvis, gavęs apdovanojimą Kanų festivalyje – „Šuns palmę“ („Palm Dog“) už geriausią šuns vaidmenį; tiesa, šis apdovanojimas buvo pomirtinis – praėjus pusmečiui po filmavimo, Neli susirgo nežinoma liga ir nusibaigė.