Kiekvienoje pasakoje, padavime, sakmėje ar mite nėra nieko išgalvoto. Keisti veikėjų pavidalai, stebuklinės situacijos, fantasmagoriški įvykiai – vien efekto siekianti vaizdų dėlionė, tačiau viso to esmė yra absoliučiai tiksli. Ji atspindi ne tik kosmose bei Žemėje nutikusius didingus dalykus, bet ir kasdienių mūsų santykių, poelgių, reakcijų modelius, kuriuos galbūt koncentruočiausiai mėgino atskleisti Carlas Jungas, moderniam žmogui pristatęs archetipų teoriją. Tačiau sisteminis žodinio paveldo tyrinėjimas rodo, kad viskas jau seniausiai buvo suprasta ir suklasifikuota. Blogiau su paaiškinimais – jų nėra. O žmogui juk nuolat kyla įkyrus klausimas – kodėl? Sakoma, kad senaisiais laikais, kai dar nebuvę rašto ir pasakojimo perdavimas vykdavęs iš lūpų į lūpas, niekas neklausinėdavęs, ką reiškia sudeginti varlės odą, iš kurios išnirdavo dailus princas, raganą supleškint iki pelenų, kad neliktų nė kaulų, arba kodėl nužudytas bernelis pavirsdavo kokiu nors medžiu. Tereikėjo žinoti, kad taip yra ir kitaip būti negali.

Literatūrines pasakas pradėję kurti rašytojai tekstų veikėjus ar jų aplinką ėmė pritempinėti prie tos istorinės epochos, kurioje patys gyveno ar kurią dar prisiminė kaip netolimą praeitį, bet jų herojai, antiherojai, priežastys ir pasekmės mažai tesiskyrė nuo archajiškųjų prototipų. Ir štai brolių Grimų pasakoje apie Baltuolę ir Rožytę regime gan keistą siužetą, kurio centre atsidūrusios dvi seserys nėra antagonistės – atvirkščiai, gražuolės merginos vaizduojamos kaip viena kitą palaikančios, darniai sugyvenančios pozityvios veikėjos. Dar daugiau – ir jų motina jokia pamotė-ragana, besigviešianti turtų ar susukanti galvą naiviam tėvui. Ji tiesiog puiki geraširdė šeimininkė, besidžiaugianti savo dukterimis ir auklėjanti be galo padoraus savojo elgesio pavyzdžiu. Tuomet kurgi intriga? Kur supriešinimas? Tarpduryje pasirodžius pasakos herojui – kalbančiam lokiui, mergaitės vienodai paslaugios svečiui, o toteminis žvėris su abiem elgiasi meiliai ir draugiškai. Tai kur gi tuomet drama?

Kai į pasaką įvedamas bjaurus, viskuo nepatenkintas ir už gera tik blogu žodžiu atsilyginantis nykštukas, skaitytojas dar ilgai negali patikėti, kad po sakralių trijų kartų – trijų painių situacijų, į kurias patenka mažas, silpnas, negalintis apsiginti veikėjas, o jam į pagalbą vis atskuba gailestingosios seserys – paaiškėja, jog ta menkutė, užuojautos ir rūpesčio verta būtybė ne tik nepasikeičia, bet dargi yra užmušama herojaus-lokio – šimtus kartų didesnio, galingesnio, stipresnio žvėries. Regis, pasakos autoriai kažką supainiojo, ne taip paskirstė archetipinius vaidmenis, klaidingai interpretavo visas versus pozicijas. Argi gali būti mažytis ir blogas? Argi teisinga kova, kai didelis ir stiprus nudobia beginklį, bejėgį? Ir kodėl po trijų gerų darbų, jei tas nykštukas ir buvo niekingas, pagal visas įprastas schemas jis nevirto geriečiu ir savo turtais neapdovanojo puikiųjų merginų už jų pastangas bei krikščionišką elgesį, kai užgauliojamos, baramos, niekinamos vis viena jautė pareigą padėti pakliuvusiam į bėdą?

Ar tai reiškia, kad pasakose yra išimčių ir jos ne visada atspindi sąmonėje užkoduotus archetipus bei jų veiksmų modelius? Ne. Tai reiškia, kad manyti, jog viso pasaulio pasakos turi panašaus sudėjimo ir charakterio herojus, tipinius siužetus, nuspėjamą dramą ir aiškų finalą, yra kvaila. Jei eilinis europietis krikščionis, pripratęs prie romantizuotų šventųjų paveikslų, kuriuose jie nuolankiai ir dievobaimingai meldžiasi, rankose laikydami lelijas, patektų į budistų vaizduojamą aštrias iltis iššiepusių, krauju pasruvusias akis išvertusių ir žmonių galvas bemėtančių, kūnus bedraskančių dakinių pasaulį, pamanytų, kad nužengė į pragarą ir turbūt iš siaubo paklaiktų. Tačiau kitoje kultūroje gyvenantiems ir kitaip pasaulėvaizdį modeliuojantiems žmonėms tie vaizdai simbolizuoja moteriškos prigimties deives, aukščiausiųjų žinių saugotojas, ginančias besiveržiančiuosius į nušvitimą. Tad nuolat stebėtis, jog ne visi nykštukai yra gerieji Snieguolės palydovai, baisūnai drakonai – ne visur beširdžiai žmogėdros, gražieji elfai – ne visada nekaltos meilutės būtybės, o raganos nenori pražudyti našlaitės Sigutės, tėra infantilus judesys to, kuris niekaip neįstengia ar nenori patikėti, kad globalus pasaulis visgi negali egzistuoti pagal imperinius principus – vienas vadas, vienas dievas, viena kalba, viena visiems graži daina. Kitaip tariant, visos pasakos yra nuostabios ir teisingos, bet tik ten, kur jos radosi. Jei Afrikos berniukui kiškis reiškia drąsuolį, nugalėjusį dramblį, o Latvijos berniukui tas gyvis tėra bailumo įsikūnijimas, ar tikrai jiems reikia kautis, kad įrodytų savąją tiesą?