ATOSTOGOS, 2016. Drobė, aliejus, 40 x 50
VIDAS POŠKUS

SNIEGAS IR ŽYDINČIOS ALYVOS. APIE ŽUDANTĮ GROŽĮ DOVILĖS BILKŠTIENĖS TAPYBOJE

Vieną gegužės rytą netikėtai pasnigo. Meteorologai ar didele gyvenimo patirtimi apdovanotieji tvirtintų, kad tai joks keistumas, tačiau daugeliui (net ir šių eilučių autoriui) norėtųsi sušukti: „Stebuklas!“

Baisus tas grožis! Šlapia sunkia substancija pavirtę vandenys visu savo egzistenciniu svoriu bei šalčiu užgulė pumpurus ir žiedus. Kiaulpienėms – nieko. Jos suglaudė savo geltonus veidelius, prikniubo prie žemės. O aromatingosioms alyvoms pasidarė labai sunku ir šalta. Balti, rausvi, violetiniai žiedai tartum išnyko po papildomu sluoksniu. Šakos, nesugebėdamos atlaikyti dvigubos masės, pradėjo lūžinėti (kaip kokie žirafiški kaklai), guldydamos savo galvas ant šaligatvių.

Tokia man regisi ir Dovilės Bilkštienės tapyba: sudaryta iš dvejopų, netgi skirtingų pradų. Tik alyvų krūmo, žiedo ar pumpuro vaidmenį čia atlieka spalva, o sniego – šviesa. Dovilės darbuose spalva ir šviesa yra svarbiausios plastinės kategorijos. Jos netgi užgožia tokius iš pirmo žvilgsnio į akis labiau krentančius dalykus kaip iš masinio gyvenimo kronikų paimtus, atspindėtus siužetus bei situacijas ar blizgančių žurnalų veikėjų fizionomijas – tuščias, káukiškas, bet labai gražiai besišypsančias… „Būta čia ko – spalva ir šviesa! – vyptelėtų koks nors skeptikas. – Moderniojoje tapyboje (savo šaknimis siekiančioje dar brolių van Eyckų altorius ir portretus) tai jau labai sẽna, atrasta, žinoma ir akivaizdu.“ Taip – šiuo klausimu nereikėtų ginčytis, beprasmiškai diskutuoti. Tačiau beliktų pastebėti (subtiliai kontrargumentuojant), kad D. Bilkštienės šviesa ir spalva yra kitokios. Savitos, unikalios, autentiškos. Tartum pirštų antspaudai, kuriais apdovanoti esame visi, tačiau kiekvieno iš mūsų jie skirtingi. Dovilės atveju jie yra absoliučiai unikalūs, nes išpiešia klykiančią Edvardo Muncho būtybę. Tik priminsiu, jog klasikinių tapybos vertybių tikrai ar menamai besilaikančiųjų ir tariamą lietuviškos tapybos stilistiką puoselėjančiųjų požiūriu, šis dailininkas – klasikų klasikas, tad tokiame judesyje galima įžvelgti ir ironiją lokalinių vertybių atžvilgiu…

Kokia toji Dovilės šviesa? Ryški, akinanti, netgi deginanti. Balta. Jos keliamas poveikis primena būseną, kai iš tamsaus ir šalto lauko įžengiama į ryškiai dieniškai apšviestą prekybos centro salę. Akis tiesiog nutvilko dirbtinio, sintetinio kokybiško apšvietimo (tam, kad pirkėjai gerai įžiūrėtų prekes bei kainas) smūgis. D. Bilkštienės tapybinėse situacijose tokia ryški lempa yra pakabinta kažkur jau už paties paveikslo ribų, beveik visuomet – virš viršutinės kraštinės (prisiminkime, kad panašias „išdaigas“ yra krėtęs Caravaggio’as, pavyzdžiui, „Šv. Mato pašaukime“ – nors tarp šio dailininko ir aprašomos kūrėjos ryšys toks, kaip tarp juodo ir balto…). Galima įtarti, jog menininkė mimikriškai prisitaiko prie potencialių parodinių sąlygų, tartum žinodama, kad galerinių ekspozicijų ar netgi namų erdves (o ir jose egzistuojančius kūrinius) šiais laikais dažniausiai apšviečia palubėse pakibę liustrai ar prožektoriai, netgi lubose integruotos lemputės. Tokiu būdu Dovilės darbai tampa kuo tikriausiais architektūrinių interjerų „tęsiniais“, bet ne renesansiniais ar barokiniais pseudolangais į tariamą tikrovę. Jie tampa namų ir žiūrovų dalimis.