Valdas Ozarinskas ir Audrius Bučas Juoda pagalvė. Paroda „_formalizmas_:_ne_sėkmės_“, Šiuolaikinio meno centras, 2010. Nuotrauka iš Šiuolaikinio meno centro archyvo
Rolandas Rastauskas

(Ne)panaudota Lietuvoje*

Pramuši ledą – rasi sidabrą,
pramuši sidabrą – rasi auksą.
Kas?

Lietuvių liaudies mįslė

Ledas – sidabras – auksas.
Metalas – plastikas – gelžbetonis.

Kas?

Valdo Ozarinsko galva.

Man jis buvo Ozia.
Sau – Ozė.
Dar kitiems – Ozas.

Viena raidė – daugybinis portretas.
Visi mena savaip.
To vieno – ar būta?

Jau mūsų artimesnės pažinties dienomis, per pirmąją įspūdingos apimties tarptautinę šiuolaikinio lietuvių meno parodą „Nowa Litwa“ 1996 metais Gdanske, kur drauge su ilgamete gyvenimo drauge ir kūrybos partnere Aida Čeponyte eksponavo metalinėse talpose užkniedytas savojo triūso ir kasdienybės atliekas („Panaudota Lietuvoje“), susidūriau su nenumaldomu dualizmu:

begaliniu troškimu išnykti, pasislėpti, išsitrinti, išsiregistruoti, „užsikniedyti“ ir sykiu programiniu užsispyrimu nesitraukti įgyvendinamuose sumanymuose nė per pėdą, kaip sako amerikiečiai – neatiduoti nė colio:

tos suguldytos it karsteliai talpos tada užėmė ganėtinai daug brangaus ekspozicijos ploto, tarkime, jas buvo galima sukrauti vieną ant kitos,
vizualiai netgi išlošti, bet kur tau – Valdas net nesileido į kalbas.

Arba taip, kaip išdėstėme, arba ačiū už dėmesį.

Dabar, iš laiko ir mirties perspektyvos, toks talpų išdėstymas
primena bevardžių antkapius.
JAV karių kapinės jam buvo žanro idealas:

balti gelžbetonio kryžiai žolėje.
Arba tik lentelė.
„Niekio sūnus Ozė.“

Tasai arba-arba tapo jo gyvenimo ir kūrybos motto.
Varikliu ir stabdžiu.
Kelio ženklu be kelio.

Todėl tiek puikiausių sumanymų taip ir liko nepanaudota Lietuvoje.

Išnykti.
Pasitraukti netgi ne į paraštę, o dar toliau – į paraštės paraštę.
Gyventi užribio valstybėje.
Be hierarchijų.
Kur analogijos neįmanomos iš principo.

Todėl tik į aklavietę veda mėginimai jį „pririšti“ prie kartos, epochos
ar kai kurių bendraamžių, kuriems jis neva buvo „budistiškas“ baltas lapas.
Tame lape liko tik jo paties pėdos.
Įspaustos tiek, kiek įsispaudžia kosmito padai:

erdvėlaivis išskrido, o keleivis arba užsibuvo viešbučio bare,
arba liko mums nežinomo eksperimento operatoriumi.
Eksperimento ir su savim, ir su mumis.

Sykiu tai netrukdė išsidalinti kituose:

iš čia turbūt toji dažniausiai duetinė ar grupinė veikla,
kur savo stulbinamas idėjas perkošdavo per svetimų patirčių sietą.
Kartais tie ansambliai atrodydavo apskaičiuotai formalūs, kartais –
kažkokios kosminės empatijos išprovokuoti.

Slėptis po darbiniais drabužiais,
su kuriais jis, galėjai pamanyti, netgi miegodavo.
Turėjo jų gyvą peklą.
Labiausiai mėgo mėlynus.
Sakydavo: „Štai tie visai kaip Meko!“
Po auksinio kiaušinio galvą vietoj skafandro dengiančiais beanie
ar gobtuvu.

Anihiliuoti.
Save?
Kurį?

Kartais pasidabindavo kokia rūsčia militaria.
Žiedu, išpjautu iš nikeliuoto vamzdelio – toks tiktų paukščių tuoktuvėms.
Arba vedyboms su paukščiais.
Bet ne daugiau.
Ir ne mažiau.
Pasitaisysiu:

sužadėtuvėms su paukščiais.

Vaikščiodavo tik su darbiniais batais.
Firminiai kedai atrodė esmiškai prabangūs, ne įauginantys,
o it vaivorykštinį muilo burbulą pakylėjantys,
tad vienus – medžiaginius „Adidas Goodyear Racing Shoes“ –
kartą padovanojo be jokių skrupulų.
Visiškai naujus, dar nelietusius plonais padais bolido dugno.
Juos irgi norėjosi slėpti nuo gatvės grindinio dulkių ir žvilgsnių.
Taip „Formulės“ pilotas slepiasi vis greitėjančioje mirtininko vienutėje ant ratų.

Su tomis lenktynių kurpaitėmis kartais einu į sceną.
Praeities šmėklų vytis.
Jų padai puikiai susikalba su grindimis.
Ypač betoninėmis.
Tokias galėjo avėti Hamletas.

Turėjau jo dovanotą švedų kariuomenės karininko švarką
su nuplėštais antpečiais.
Juo vilkėdamas drauge su dar penkiolika Ozės šauktinių žygiavau
„Mados infekcijos“ podiumu:

Vilniaus vyrų mados kolekcija buvo ištraukta iš figūrantų spintų ir apipinta videopasakojimais apie tų asmeninio skuduryno eksponatų kilmę.
Valdą ir Aidą domino mūsų pačių susikurtos kasdieninės ir proginės uniformos. Susikurtos, pridėsime, iš gluminančio tuomečio skurdo ir absoliučiai negluminančių megalomaniškų iliuzijų:

Pramuši ledą – rasi sidabrą,
pramuši sidabrą – rasi auksą.
Kas?

Lietuvių liaudies mįslė

Ledas – sidabras – auksas.
Metalas – plastikas – gelžbetonis.

Kas?

Valdo Ozarinsko galva.

Man jis buvo Ozia.
Sau – Ozė.
Dar kitiems – Ozas.

Viena raidė – daugybinis portretas.
Visi mena savaip.
To vieno – ar būta?

Jau mūsų artimesnės pažinties dienomis, per pirmąją įspūdingos apimties tarptautinę šiuolaikinio lietuvių meno parodą „Nowa Litwa“ 1996 metais Gdanske, kur drauge su ilgamete gyvenimo drauge ir kūrybos partnere Aida Čeponyte eksponavo metalinėse talpose užkniedytas savojo triūso ir kasdienybės atliekas („Panaudota Lietuvoje“), susidūriau su nenumaldomu dualizmu:

begaliniu troškimu išnykti, pasislėpti, išsitrinti, išsiregistruoti, „užsikniedyti“ ir sykiu programiniu užsispyrimu nesitraukti įgyvendinamuose sumanymuose nė per pėdą, kaip sako amerikiečiai – neatiduoti nė colio:

tos suguldytos it karsteliai talpos tada užėmė ganėtinai daug brangaus ekspozicijos ploto, tarkime, jas buvo galima sukrauti vieną ant kitos,
vizualiai netgi išlošti, bet kur tau – Valdas net nesileido į kalbas.

Arba taip, kaip išdėstėme, arba ačiū už dėmesį.

Dabar, iš laiko ir mirties perspektyvos, toks talpų išdėstymas
primena bevardžių antkapius.
JAV karių kapinės jam buvo žanro idealas:

balti gelžbetonio kryžiai žolėje.
Arba tik lentelė.
„Niekio sūnus Ozė.“

Tasai arba-arba tapo jo gyvenimo ir kūrybos motto.
Varikliu ir stabdžiu.
Kelio ženklu be kelio.

Todėl tiek puikiausių sumanymų taip ir liko nepanaudota Lietuvoje.

Išnykti.
Pasitraukti netgi ne į paraštę, o dar toliau – į paraštės paraštę.
Gyventi užribio valstybėje.
Be hierarchijų.
Kur analogijos neįmanomos iš principo.

Todėl tik į aklavietę veda mėginimai jį „pririšti“ prie kartos, epochos
ar kai kurių bendraamžių, kuriems jis neva buvo „budistiškas“ baltas lapas.
Tame lape liko tik jo paties pėdos.
Įspaustos tiek, kiek įsispaudžia kosmito padai:

erdvėlaivis išskrido, o keleivis arba užsibuvo viešbučio bare,
arba liko mums nežinomo eksperimento operatoriumi.
Eksperimento ir su savim, ir su mumis.

Sykiu tai netrukdė išsidalinti kituose:

iš čia turbūt toji dažniausiai duetinė ar grupinė veikla,
kur savo stulbinamas idėjas perkošdavo per svetimų patirčių sietą.
Kartais tie ansambliai atrodydavo apskaičiuotai formalūs, kartais –
kažkokios kosminės empatijos išprovokuoti.

Slėptis po darbiniais drabužiais,
su kuriais jis, galėjai pamanyti, netgi miegodavo.
Turėjo jų gyvą peklą.
Labiausiai mėgo mėlynus.
Sakydavo: „Štai tie visai kaip Meko!“
Po auksinio kiaušinio galvą vietoj skafandro dengiančiais beanie
ar gobtuvu.

Anihiliuoti.
Save?
Kurį?

Kartais pasidabindavo kokia rūsčia militaria.
Žiedu, išpjautu iš nikeliuoto vamzdelio – toks tiktų paukščių tuoktuvėms.
Arba vedyboms su paukščiais.
Bet ne daugiau.
Ir ne mažiau.
Pasitaisysiu:

sužadėtuvėms su paukščiais.

Vaikščiodavo tik su darbiniais batais.
Firminiai kedai atrodė esmiškai prabangūs, ne įauginantys,
o it vaivorykštinį muilo burbulą pakylėjantys,
tad vienus – medžiaginius „Adidas Goodyear Racing Shoes“ –
kartą padovanojo be jokių skrupulų.
Visiškai naujus, dar nelietusius plonais padais bolido dugno.
Juos irgi norėjosi slėpti nuo gatvės grindinio dulkių ir žvilgsnių.
Taip „Formulės“ pilotas slepiasi vis greitėjančioje mirtininko vienutėje ant ratų.

Su tomis lenktynių kurpaitėmis kartais einu į sceną.
Praeities šmėklų vytis.
Jų padai puikiai susikalba su grindimis.
Ypač betoninėmis.
Tokias galėjo avėti Hamletas.

Turėjau jo dovanotą švedų kariuomenės karininko švarką
su nuplėštais antpečiais.
Juo vilkėdamas drauge su dar penkiolika Ozės šauktinių žygiavau
„Mados infekcijos“ podiumu:

Vilniaus vyrų mados kolekcija buvo ištraukta iš figūrantų spintų ir apipinta videopasakojimais apie tų asmeninio skuduryno eksponatų kilmę.
Valdą ir Aidą domino mūsų pačių susikurtos kasdieninės ir proginės uniformos. Susikurtos, pridėsime, iš gluminančio tuomečio skurdo ir absoliučiai negluminančių megalomaniškų iliuzijų: