Paweł Kwiatkowski FRANZ KAFKA. Sienininė tapyba Tikocine, Lenkijoje. Adamo Joneso nuotrauka, publikuojama pagal „Creative Commons“ licenciją
Miro Gavran

Kafkos draugas

Miro Gavranas (g. 1961 m. Gornja Trnavoje, Kroatijoje) – žymus kroatų dramaturgas, rašytojas, scenaristas. Jo pjesės statomos visame pasaulyje. Lietuvos teatruose buvo galima išvysti: „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė, 2004), „Viskas apie vyrus“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, 2007), „Poros“ (rež. Ramunė Kudzmanaitė, 2013), taip pat sukurtas filmas pagal pjesę „Kaip pavogti žmoną“ (rež. Donatas Ulvydas, 2013). Nuo 2003 m. Slovakijoje vyksta festivalis „Gavranfest“, kuriame vaidinamos tik šio autoriaus dramos, komedijos. M. Gavranas įvertintas ir kaip geriausias metų Vidurio Europos rašytojas 1999 m. apdovanotas „Central European Time“ premija, gimtinėje bei užsienyje pelnė kelias dešimtis literatūrinių ir teatro premijų. Gyvena ir kuria Zagrebe.

„Kafkos draugas“ (2011) yra savitos struktūros romanas, sudarytas iš 75 trumpesnių ir ilgesnių fragmentų, susidedančių į savotišką sudėtingo Franzo Kafkos gyvenimo, pakilimų ir nuopuolių mozaiką. Su stipriu emociniu užtaisu pasakojama apie dviejų rašytojų – F. Kafkos ir Maxo Brodo – draugystę, erotika nuspalvintus jų ryšius su lemiamos reikšmės šių kūrėjų gyvenimams turėjusiomis moterimis. Meilė ir literatūra nuolat susipina jausmingų veikėjų gyvenimo kelyje. Veiksmas vyksta Prahoje 1903–1924 m. ir 1953 m. Tel Avive. Autorius nepaprastai autentiškai, su nostalgijos gaidele vaizduoja pirmuosius XX a. dešimtmečius ir intelektualų gyvenimą Vidurio Europoje, kokios jau seniai nebėra.

Pagrindinis istorijos veikėjas yra M. Brodas, kurio pasiaukojimo ir nesavanaudiškumo kupina bičiulystė su F. Kafka raudona gija nutįsta per visą šio nedidelio romano audinį; M. Brodas patenka į Kafkų šeimą, pamato jos dramas, nedarną, tėvo ir sūnaus neišsprendžiamą konfliktą, net užmezga intymų ryšį su Franzo motina.

Plačiai žinomas faktas, kad prieš mirtį F. Kafka prašė draugo sudeginti jo rankraščius, tačiau šis to nepadarė, išsaugojo rašytojo literatūrinį palikimą, kurį pasaulyje skaito jau ne viena karta. M. Brodui teko patirti akistatą su sunkia dilema; vis dėlto tvirtas jo apsisprendimas „paminti“ geriausio jaunystės draugo priešmirtinį prašymą ir pasižadėjimas sau žūtbūt išleisti visą F. Kafkos kūrybą, kurią laikė pranašiška ir nušviečiančia kelią tolesnei XX a. literatūrai, nugali.

Romano autorius neišsikelia tikslo nuosekliai brėžti faktografija paremto pasakojimo liniją, jis pateikia savitą interpretaciją, išryškindamas vienus biografinius faktus ir nutylėdamas ar pakeisdamas kitus; kaip meistriškas dramaturgas santūriomis kalbinėmis ir siužetinėmis priemonėmis itin įtaigiai atskleidžia išbaigtus psichologinius veikėjų paveikslus ir sukuria tikrovišką istorinio laikmečio atmosferą. Tragiškumo romanui suteikia faktas, jog daugelis veikėjų realiame gyvenime tapo holokausto aukomis…

Kroatijos mokslo ir meno akademija M. Gavranui skyrė apdovanojimą už romano stilių ir išpuoselėtą kroatų kalbą. Kūrinys išverstas į daugelį Europos kalbų, taip pat esperanto.


(Romano ištraukos)

1.

Nuo Vltavos pučiantis žvarbus vėjas smelkėsi jiems į kaulus. Vaikštinėdami po Vyšehradą nuo aukštumos žvalgėsi po Prahą.
Du jauni studentai panėšėjo į per anksti subrendusius vaikinus, kurie, nors ir neprikaupę gyvenimiškos patirties, puikiai vaidino suaugusius.
Juodu susipažino praėjusį rudenį vokiečių studentų skaitykloje ir nuo tada tapo neišskiriami.
Šykšti pavasario saulė atsimušė nuo marmurinių antkapių plokščių, pro kurias jaunuoliai žingsniavo. Kapų, amžiams priglaudusių praėjusių šimtmečių įžymybes, artumas tarytum suteikė jųdviejų pokalbiui papildomo svorio.
– Kiekviena parašyta knyga yra jos autoriaus gyvenimo atspindys, – tarė Maksas.
– Visa, kas parašyta, yra išgalvota. Tikrovė nepaklūsta žodžiams, – atšovė Francas.
Tai buvo 1903-aisiais metais.

2.

Maksas pasižymėjo keliais talentais.
Mėgo skambinti, kurti muziką, rašyti prozą, straipsnius laikraščiams, rungtis iškalbingumu… Dauguma susidomėjimą jam keliančių dalykų glumino ir jį patį. Mat dėl to buvo kebliau suprasti, kuo nori tapti dar taip miglotai atrodančioje ateityje.
Makso mokslingumas nekėlė abejonių. Savo atsakymais dažnai stulbindavo profesorius. Vis dėlto jaunuolis jautė, kad vos metais vyresnio draugo Franco pažiūros tvirtesnės negu jo.
Gležnas Franco kūnas slėpė smalsų protą ir įspūdingo dvasingumo asmenybę, kuria Maksas išties žavėjosi.
Franco mintys visada būdavo aiškios ir įtaigiai ištartos. Jis niekada nekalbėdavo kitų išsakytais teiginiais. Nesimėtė žodžiais.
Paviršutiniškam stebėtojui Francas atrodė uždaras, savimi nepasitikintis, praktiškam gyvenimui nepasiruošęs jaunuolis.
Maksas jį regėjo kaip žmogų, panirusį į savo pasaulį, kuriam išorinė tikrovė tik kliudo.
Literatūra juodu rišo. Jauni aistringi skaitytojai patyliukais svajojo apie dienas, kai taps rašytojais. Rašant pirmąsias noveles jiems atsivėrė kūrybos grožis.
Tuo metu pagiriamieji artimiausio draugo žodžiai turėjo lemiamos reikšmės.