Jau buvo sutemę, kai sekdami kanalo vingiu priėjome visai neišraiškingą gyvenamąjį namą. Laiptais nusileidus į salę, kolonomis paramstytame pusrūsyje šurmuliavo įvairaus amžiaus ir tautybių žmonės, sodriai kvepėjo lęšių sriuba, o ant mažytės scenos keitėsi veidai ir įvairiausiomis pasaulio kalbomis pasakojamos istorijos. Daugelio jų nesupratau nei žodžio, bet buvo sunku atplėšti akis nuo išraiškingų kalbančiųjų, įdomu stebėti nuoširdžias publikos reakcijas ir leistis nešamai itin natūralios vakaro eigos. Toks įspūdis įsirėžė prieš septynerius metus Amsterdame aplankius istorijų vakarą „Mezrab“ kultūros centre. Šiandien niekas nebesiginčija, kad šiame centre keletą metų reziduojančios Mildos Varnauskaitės užsiėmimas pasakoti istorijas yra darbas, tiksliau – pašaukimas, kuriame telpa išskirtinis gebėjimas klausytis, būdas nugalėti scenos baimes ir talentas atskirti gerą siužetą nuo blogo. Tarp Olandijos ir Lietuvos aktyviai veikianti istorijų pasakojimo profesionalė įsitikinusi – šis užsiėmimas išlaisvina, bet procesas kupinas iššūkių ir išbandymų.

Kaip „Mezrab“ centras atrodo šiandien ir kaip tapai šios unikalios pasakotojų šeimos dalimi?

Dabar į vieną istorijų pasakojimo vakarą „Mezrab“ ateina apie 250 žmonių, per savaitę juose apsilanko maždaug 800 žiūrovų. Tapome didžiausia tokių susibūrimų vieta visoje Europoje, ir nors perkėlėme juos į didesnes patalpas, vis tiek tenka sukti galvą, kaip sutalpinti visus norinčius. Tradicijos niekur nedingo – pusvalandį iki renginio bare galima užsisakyti gėrimų ir suvalgyti iranietiškos pagal „Mezrab“ įkūrėjo tėvų receptą gamintos sriubos. Per savaitę čia organizuojami keletas vakarų skirtingomis temomis, juose vietos taip pat randa muzika, stand-up komedija, teatro improvizacijos ir kt. „Atviros scenos vakaruose“ laukiami visi, norintys pasakoti istorijas, „Žaidimų aikštelėje“ netikėčiausiais būdais jungiami skirtingi meniniai žanrai, „Apie žmones ir fėjas“ – specialus folkloro, legendų, mitų vakaras. Ir tai tik keletas renginių šiame kultūros centre. Nors istorijų pasakojimas pradžioje buvo tradicinis renginys, galiausiai jis išaugo į reiškinį, aprėpiantį ne tik folklorines ar asmenines, bet ir politines, nepatogias temas. Kiekvienas susitikimas turi kuratorių, kuris ne tik atrenka pasakotojus ir sudaro vakaro programą, bet ir kaip namų šeimininkas pasirūpina, kad visiems būtų jauku, smagu, vyrautų gera atmosfera. Ant scenos vienas po kito keičiasi pasakotojai, pertraukose tarp sesijų publikai išjudinti organizuojami žaidimai, skatinamos refleksijos, pokalbiai.

Pačiai reikėjo gerokai pasistengti, pakvietimo dalyvauti šiuose susibūrimuose sulaukiau tikrai ne iš karto atvykusi į Amsterdamą. Yra daugybė norinčių pasakoti, tad turi kažkokiu būdu išsiskirti minioje, būti pamatytas ir išgirstas. Nuo tada, kai mane išgirdo, „atrado“ ir rekomendavo žmonės, veikiantys šioje srityje, esu nuolatinių „Mezrab“ pasakotojų sąraše. Pradžioje mano Lietuvoje gyvenančiai šeimai buvo didelis šokas ir sunku įsivaizduoti, kaip galima užsiimti tokia veikla. Galvojo, gal įstojau į sektą! Tačiau pasakojimo kultūra lydėjo mane nuo pat vaikystės. Labai patikdavo klausytis kitų žmonių istorijų, rašyti kalbas, vėliau – sakyti tostus. Kurdama tekstus, troškau kontakto, pokalbio, o pasakojimo menas išpildė šiuos asmeninius poreikius. Dabar ir artimiesiems gera matyti mane gebančią save kūrybiškai realizuoti veikloje, kuri man patinka, ir dar iš to gyventi.