Vytautas Balsys

Iškasena

(Pjesės ištrauka)

Veikėjai
JUOZAS – vyresnis aktorius
EGLĖ – pradedanti aktorė
JERONIMAS – draugijos agentas

Beldimas į duris. Į kambarį įeina pliktelėjęs dėdė Jeronimas su gėlėmis.
JERONIMAS. Bravo, genialu, aš pritrenktas.
JUOZAS. Dėkui, bet kaip jūs čia… patekote?.. Kas tamsta būsit? (Eglė griebia Juozą už rankos ir veda į sceną.)
JERONIMAS. Jeronimas Blėdis, aš jums netrukdysiu, labai trumpam, štai gėlės ir mano laiškelis, palauksiu apačioje.
JUOZAS. Teks ilgai laukti!
JERONIMAS. Tik norėjau jums perduoti linkėjimus nuo mūsų sveikatos draugijos savanorių…
JUOZAS. Linkėjimus? Supratau, mes susirašinėjome laiškais, tiesa? Jūsų slapyvardis Godzila? Dėl organizmo valymo… žolelių, pamenate, na, potencijos, imuniteto, svorio reguliavimo?
JERONIMAS. Sunku įsivaizduoti, bet gali būti.
JUOZAS. Palaukite apačioje.
JERONIMAS. Norėčiau tik tamstos parašo.
JUOZAS. Dabar? Gal vėliau? Ne… ne. Vėliau užsukite.
EGLĖ. Eime, karaliau, į sceną, žiūrovai nekan­trauja!
JERONIMAS. Supraskite, man ne autografas reikalingas, tai dokumentas, privalau atsiskaityti draugijai, tokia tvarka, visur prakeikta buhalterija.
Jeronimas išsiima popierius, Juozas pasirašo, Eglė nerimsta.
JERONIMAS. Dėkoju, gerbiamas Juozai, jūs malonus iš pirmo žvilgsnio, netikėjau, kad likimas suves mus Teatro vištinyke, oi… grimerinėje, – kiek čia paslapčių. Gal galime dar asmenukę?
JUOZAS. Kategoriškai ne. Ne.
Jeronimas įkyriai išsitraukia lazdą ir telefoną, ramiai fotografuojasi.
JERONIMAS. Dabar jau turime dokumentų „archyvariumą“. Iki greito, goodbye! Miau!
JUOZAS. Nelabai suprantu?
JERONIMAS (teatrališkai). Miau! O, jaunystėje aš vaidinau scenoje!
JUOZAS. Žavinga, ir ką?
JERONIMAS. Na… nėra ką lyginti su jumis, bet mokyklos nuotraukos byloja.
JUOZAS. Spėju, Hamletą?
JERONIMAS. Ne… klebono katiną.
EGLĖ (juokiasi). Yra tokių vaidmenų?
JERONIMAS. Mano laikais tai buvo retas vaidmuo. Visą scenos pasaulį patyriau, net pats kostiumą sukūriau iš amžiną atilsį mačiūtės naktinių. Kai nunešiau juos dailininkei į mokyklą, ši viešai užsiėmė nosį, nes baisiai trenkė šlapimu, bet darbų mokytoja savo rankomis juos išskalbė, sakė, tai tikra autentika, šventa senolių patirtis, drobulė! Gaila, kad ruda dėmelė kitoje pusėje liko, bet… tiko… dar ūsus pripaišė. Kai vaidinau scenoje katiną, salė ūžė iš juoko. Jaučiau, kad atsidaviau, kaip sakoma, visą save paaukojau, gyvenau vaidmenyje, tikėjau, o, pasirodo, žiūrovai iš mano rudos dėmės kikeno. Taip ir prilipo – „apsišikęs katinas“.
EGLĖ (juokiasi, vos gali susivaldyti). O teksto… daug reikėjo iškalti?
JERONIMAS. Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Niekada šio posakio iki galo nesupratau. Bet…
JUOZAS. Gerai, aš nesijuokiu. (Prunkščia.) Mano biografija skurdi, katino, deja, nepavyko įkūnyti.
EGLĖ. Tai aktoriaus gyvenimo svajonė!
JUOZAS. Kaip jūs įveikėte monologus? Turbūt, jie giliai dvasingi? (Eglė juokiasi.)
JERONIMAS. Nelabai… tik kniaukimas ir kūno plastika… ar suprantate? Svarbiausia – intonacija, kaip Bulgakovo. Juk intonacijoje atsiskleidžia žmogaus žinojimas ir galėjimas. Visa kita nesvarbu, ar tu pieši, spalvini kreidele, kalbi pilvu, ar šoki. Visas šiandieninis „modernas“ slypi intonacijoje, ak, „tas beprasmis gestas tuštumoje“, bet čia jau Folknerio valdos! Palikime rožes meistrui.
JUOZAS. Minėjote, kad jūs sveikatos draugijos savanoris?
JERONIMAS. Taip, tai mano pagrindinis užsiėmimas, bet nuo teatro sunku pabėgti, scenos kulisai mane traukia, kažkaip žvėriškai.
EGLĖ. Patologija!
JERONIMAS. Sentimentai… Labiausiai mane žavi… Pauzė… Tik noriu paklausti dar vieno dalyko, kas pasakė: „Teatras pakeis bažnyčią“, gerbiama Kordelija?
EGLĖ. Nežinau!
JERONIMAS. Ant veido išmarginta!
EGLĖ. Jūsų snukelis prašosi plytos?
JUOZAS. Eglute, nemandagu. Aš pamėginsiu atspėti jūsų klausimą.
JERONIMAS. Prašau.
JUOZAS. Filosofas Hėgelis?
JERONIMAS. Bandykite iš trijų kartų.
EGLĖ. Marcinkevičius?
JERONIMAS. Šalta, oi, kaip šalta!
EGLĖ. Kodėl šalta, jis „Katedrą“ parašė, o katedra yra bažnyčia.
JERONIMAS. Sovietmetį ten buvo dailės muziejus, o ne teatras.
JUOZAS. Gudaitis-Guzevičius? „Kalvio Ignoto teisybė“?
JERONIMAS. Šilčiau.
EGLĖ. Jūs tyčiojatės iš mūsų, niekas, niekur ir niekada negali pakeisti bažnyčios!
JERONIMAS. Ne aš tai sugalvojau.
EGLĖ. O kas, Jeseninas?
JERONIMAS. Įdomu, kodėl gi Jeseninas?
EGLĖ. Skaičiau esemesą apie jo žiaurią mirtį. Gal prieš užverčiant kanopas ką nors panašaus sugargaliavo!
JERONIMAS. O poeziją skaitėte?
EGLĖ. Nedomina!
JUOZAS. Tai kita karta, Jeronimai.
JERONIMAS. Viskas dvilypiška… ypač žodžiai „kita karta“.
EGLĖ. Šilčiau, šilčiau, karšta… šalta. Einu, pažiūrėsiu internete!
JUOZAS. Internetas, jis gali pakeisti bažnyčią!
JERONIMAS. Labai arti, bet ten baisiai šalta! Palaukite, aš užsirašysiu!
JUOZAS. O kam?.. Na gerai, užsirašykite, internetas pakeis bažnyčią, Juozas Derkintis.
EGLĖ. Ir teatrą.
JUOZAS. Aš taip nesakiau.
JERONIMAS. Įdomu, aš ir tai užrašysiu.
EGLĖ. Kam jūs viską rašinėjate?
JERONIMAS. Smalsu… klausimas lieka atviras! Labai smalsu – „Internetas pakeis bažnyčią“. Sudie, Kordelija.
EGLĖ. Sudie, Žilvine, Žilvinėli… atplauk pieno puta…
Jeronimas susitvarko popierius, dokumentus ir išeina.