Tomo Kos iliustracija
Saulius Keturakis

Daktaro rekomendacija: skaityti romanus

Visada maniau, jog tos pačios knygos skirtingiems žmonėms byloja skirtingus dalykus. Ir net tiems patiems žmonėms laikui bėgant jos ima reikšti ne tą patį. Studijų laikais buvo kažkaip nesmagu skaityti Žemaitę ir negalėčiau pasakyti, kodėl. O po poros dešimčių metų jos tekstus „prarijau“ su malonumu. Tad į standartizuotą konkrečių knygų poveikį ir įspūdį visuomet žiūrėjau labai įtariai. „Paskaityk štai tą, – kartais degančiomis iš susijaudinimo akimis lįsdavo kolega, – stogą raunantis dalykas.“ Pažadėdavau, tačiau pažadą retai kada tesėdavau, nes žinodavau – labai didelė tikimybė, jog mano stogą ji paliks vietoje.

Kartą elektroninėje pašto dėžutėje peržiūrėdamas šlamšto aplanką radau keistą laišką. Jame niekas nesiūlė pervesti kelių dešimčių milijonų dolerių, tik kažkokia „Gyvenimo mokykla“ (The School of Life), įsikūrusi Londone, neįkyriai klausė – gal turiu kokių dvasinių problemų? Ir gal norėčiau gauti patarimą, ką skaityti, jog tos problemos būtų lengviau įveikiamos? Piktoka ironija apėmė mane ir nesusivaldžiau neatsakęs. „Nesu giliai tikintis, – parašiau, – tačiau laikui bėgant pradedu vis labiau nerimauti – kaip man reikės išgyventi neišvengiamą mylimų ir brangių žmonių praradimą?“ Tai buvo pusiau tiesa. Neslėpiau, jog tikiuosi kažko praktiško, tarsi tab­letės, kurią laikyčiau vaistinėlėje kaip pirmosios pagalbos priemonę, prireikus kokios nors emocijų suvaldymo taktikos.

Buvau labai nustebęs, kai po neilgo susirašinėjimo, pasitikslinant mano nerimo priežastis, gavau rekomenduojamų leidinių sąrašą ir pažadą, kad juos perskaitęs jausiuosi „keistai nušvitęs“. Kiekviena siūloma knyga turėjo trumpą aprašą, panašų į gydytojo paaiškinimus, kaip veikia vienokie ar kitokie vaistai. Štai R. K. Narayano romanas „Gidas“ (The Guide, 1958) pristatytas kaip istorija apie vyrą, kuris pradeda dirbti gidu geležinkelio stotyje, paskui vieną po kito keičia įvairiausius darbus, kol galiausiai susipranta, jog tikrasis jo pašaukimas yra būti dvasiniu vadovu. Šis kūrinys neva turėtų paskatinti mane orientuotis į vidinius ieškojimus. Kita sąraše puikavosi José Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ (The Gospel According to Jesus Christ, 1994). Aprašymas teigė, jog, nors autorius čia savo asmeninės pozicijos ir neišsako, tačiau įkvepiančiai papasakoja „kitą gerai žinomą dvasinės kelionės istoriją“, taigi, ši knyga galėtų būti puikia vadove ieškant problemų sprendimo. Nenustebau pamatęs Hermanno Hesse’ės „Sidharthą“ (Siddhartha, 1922), tačiau kiek nejaukiai pasijutau sąrašo pabaigoje išvydęs jau nebe grožinės literatūros kūrinį, o neurologo Davido Eaglemano bestselerį „Esu“ (Sum, 2009), kuriame skelbiamos kelios dešimtys pačių įvairiausių – ir, pasak paties autoriaus, nebūtinai tikrų – istorijų apie anapusinį pasaulį. Šiai knygai būdinga „posibilianizmo“ (angl. possibilianism), arba „galimybiškumo“, filosofija, „Gyvenimo mokyklos“ konsultanto manymu, turėtų mane nuraminti. Mat reikia ne laikytis įsikabinus kokio nors vieno įsitikinimo, o vadovautis nuostata, „jog ten gali būti visaip“.

Žymos: