fbpx

Biudžetas ir lygis

Erika Drungytė

Viename jaukiame tarnautojų, verslininkų ir kūrėjų pokalbyje apie kultūrai skirtą dalį valstybės kišenėje pasisakė asmeninį kapitalą iš elektronikos ir informacijos technologijų susikrovęs elito atstovas, radiotechnikos inžinierius: „Tik nereikia akcentuoti, kad rašytojas yra visos darbo dienos profesija. Žmogus gali dirbti naudingą darbą, ir paroje jam dar liks 16 valandų rašymui.“ Šiame paprastame ir aiškiame požiūryje sudėta visa esminė prioritetų schema. Yra garbingi darbai, apibrėžiami darbo valandomis bei pelnu, ir yra antrarūšiai, kuriuos galima atlikti laisvomis nuo tikrojo darbo akimirkomis kur nors ant suoliuko parke, kavinėje per pietų pertrauką, tualete, verdant vakarienę, siurbiant kilimus, valantis dantis, pokalbio su vaikais metu, pabudus naktį ar vedžiojant šunį. Visi menai yra daugiau mažiau to pseudodarbo atitikmenys, bet rašymas – ryškiausias. Juk nėra nei universiteto, nei diplomo, įrodančio profesinę kvalifikaciją.

Į ką šiais laikais turėtų investuoti valstybė ir verslas, kad visi gautų kuo daugiau naudos? Aišku, kad į vadybą. Kitaip tariant, į valdymą ir kontrolę, organizavimą ir planavimą, motyvavimą ir koordinavimą. Vadybininkas žino, ką reikia daryti, kad būtų sukauptas kuo didesnis įmonės kapitalas, o tada jau ne už kalnų klestėjimas. Šalį geriausiai reprezentuoja turtinė gerovė. Tai universalus, visiems suprantamas lygio matas. Kai piliečiams jau „ne lygis“ rengtis vietos gamintojų trikotažu ir visi supranta, kad už jį geriau dolčegabanos ar armaniai, net jei pasiūti Kinijoje, – proveržis įvyko. Jis byloja apie teigiamus poslinkius sąmonėje įtvirtinant vakarietiškumo standartus.

Prie laiko švaistymo specialybių ir disciplinų, vis dar užsilikusių universitetuose, atimančių pakankamai daug vertingų specialistų rengimo valandų, priskirtinos visos humanitarinės. Šiandieną verslas žino visuomenės prioritetus ir numato būsimus pokyčius, kurie orientuoti į naująsias technologijas, dirbtinį intelektą, robotiką. Tad tokie dalykai kaip literatūros skaitymas, kapstymasis teologijoj, filosofavimas, gilinimasis į meno istoriją, apskritai noras kažką naudingo atrasti kultūros studijose nukreipia būsimą rinkos dalyvį ir formuotoją nenašia linkme. Visa tai yra savišvietos reikalas, nebūtina gaišti brangaus laiko universitete, o šiam reikėtų pagalvoti apie resursų taupymą. Tam sudarytos puikiausios sąlygos – esame IT lyderiai, turime greičiausią šviesolaidinį internetą, modernias kompiuterių skaityklas ir nuostabų WiFi ryšį bet kokioje kiekvienam visuomenės nariui patogioje vietoje. Tad belieka naršyti – visa dominanti informacija yra tinkle, pasiekiama greitai ir už dyką.

Na, o jei grįžtume prie atlyginimų romanų ar poezijos rinkinių autoriams, tektų konstatuoti, kad biudžeto ar verslo pinigų investavimas į saviraišką iškreipia rinkos modelį ir paneigia darnaus vystymosi strategiją. Savo laisvalaikį kiekvienas įsivaizduojame skirtingai. Vieniems tai nuotykių užrašymas, kitiems – eiliavimas, tretiems poilsio valandėlė su knyga. Rašytojas darbą turėtų organizuoti taip, kad jo pomėgis jam atneštų pelno. O jei taip nenutinka, tai arba jis blogas rašytojas, arba neturi vadybininko įgūdžių, apie ką ir buvo kalbėta anksčiau. Reikėtų pažiūrėti tiesai į akis. Knygų perteklius varo į neviltį ne tik bibliotekininkus, bet ir eilinius piliečius. Iš seno papratimo jos sukauptos kaip vertingas turtas. Bet taip buvo sovietmečiu – tada neturėta ko valgyti, gyventa skurdžiai, niekas nepasiūlydavo pramogų, taigi skaitymas gelbėjo nuo išprotėjimo, padėjo užkamšyti laisvo laiko skyles. Dabar taip nėra – neliko nei laiko, nei bado, mes sėkmingai vejamės Vakarus. Tad nederėtų pasiduoti provokacijoms, būtina išsaugoti blaivų protą. Klestinčios ir gerovės siekiančios valstybės kelias – tai srities specialisto auginimas. Turime suprasti, kad literatūra, teatras, muzika, dailė – viso labo pramoga, kuri tai yra, tai nėra. Reikia orientuotis ne į ją, o į prabangą gyventi oriai. Kai mūsų vaikai ir anūkai bus pasiekę atitinkamą lygį, tuomet ateis metas kultūrai. Arba neateis. Ir tai bus daug mažesnis nuostolis, negu dabartiniai norai šalies biudžeto milijonus paleisti vėjais.

2019-12-20
Tags: