Skaitydamas tik viena kalba, tampi priklausomas nuo terpės, kuri tą lektūrą sugeneruoja ir perleidžia per filtrą, savotišką cenzūrą. Gali įsivaizduoti, kad esi pasaulio pilietis, tau ranka pasiekiami bet kurios kultūros vaisiai, tačiau išties tave maitina saujelė vertėjų, turinčių tiesioginį priėjimą prie originalų. Tie žmonės interpretuoja autorių pajautas ir refleksijas. Kitaip neįmanoma.

Užsienio kalbos išlaisvina nuo kultūrinio provincialumo. Įžengimas į svetimos kalbos erdvę ir jos pajautimas – be galo stiprūs dalykai. Vertėjas negali visko perteikti, dingsta daug niuansų ir lingvistinių žaidimų, pasitaiko klaidų ir nesusipratimų.

Su kalbų mokėjimu susijęs mitas: jei puikiai rašai gimtąja, gali lengvai persiorientuoti į bet kurią kitą. Tarsi rašytojo gebėjimas valdyti kūrybos įrankį reikštų, kad jis automatiškai yra perpratęs net ne vieną kalbos sistemą.

Iš tiesų svetima kalba kūrusiųjų literatūros istorijoje – vienetai. Tai išimtys iš taisyklės. Rusas Vladimiras Nabokovas ir lenkas Josephas Conradas rašė angliškai. Rusijoje gimęs ir augęs Andreï’us Makine’as, kurio prancūziškus romanus leidėjai atmesdavo, vadindami juos prastais vertimais, galiausiai buvo pripažintas ne tik raštingu, bet ir talentingu. Čekas Milanas Kundera, pasitraukęs iš sovietinio bloko, ėmė kurti prancūziškai. Dvikalbio Samuelio Becketto kūryba skirstoma į angliškąjį ir prancūziškąjį periodus. Kai kurie afrikiečių, indų, airių kilmės autoriai rašo kolonistų kalbomis. Didžiojoje Britanijoje gyvenanti turkė Elifa Shafak – ir turkiškai, ir angliškai… Antrąja kalba ima kurti tie, kurie nuo vaikystės buvo dvikalbiai, daugiakalbiai arba gyvena egzilyje.

Svetimos kalbos naudingos gimtosios kalbos pajautai tobulinti. Kalbose užkoduota jų struktūra, vidinė logika, gelminiai pasaulėvokos elementai ir net genties praeitis (ją tyrinėja lingvistinė istorija).

Vincas Mykolaitis-Putinas patarė savo studentams: „Jūs turite susipažinti ir su kitų tautų literatūromis, dar senesnėmis ir turtingesnėmis negu mūsiškė. Yra jau nemaža vertimų į lietuvių kalbą, bet jais tenkintis negalima. Jūs turite išmokti bent vieną, o jei galima, tai ir dvi svetimas didžiųjų tautų kalbas bent tiek, kad galėtumėte skaityti knygas tomis kalbomis. Tada atsivers jums didžiuliai kūrybos lobiai, su kuriais susipažinę jūs praturtinsite savo sielos gyvenimą, savo jausmus ir protą!“

Retas tarpukario kultūrininkas mokėjo tik vieną užsienio kalbą, daugelis tenkino savo literatūrinį alkį skaitydami įvairių kalbų originalus. Namų bibliotekose nuguldavo, iš rankų į rankas cirkuliavo knygos, parsigabentos iš užsienio. To meto Lietuvoje kitaip ir nebūtum galėjęs susipažinti su klasika ar pasaulinės literatūros naujienomis: vertėjų buvo mažai, knygų leidybos industrija dar tik įsibėgėjo, ką ir sakyti apie skaitytojų potencialą – tie, kurie norėjo, galėjo ir turėjo laiko skaityti, buvo susitelkę miestuose.

Kokiomis kalbomis susišnekėdavo tarpukario lietuviai? Kiek jų mokėti rašytojui atrodė normalu? Štai neseniai sužinojau, kad Balys Sruoga mokėjęs aštuonias. Su B. Sruogos namų muziejininke lenkėme pirštus, pradėdamos nuo gimtosios lietuvių, tada rusų, lenkų, senovės slavų, čekų (ar bulgarų?), vokiečių, prancūzų ir turbūt lotynų…

Atrodo, rusų ir lenkų kalbų tarpukariu specialiai mokytis nereikėjo. Su jomis lietuvis susidurdavo buityje, be to, carinės imperijos laikais gimnazijose rusų kalba buvo dėstomi kone visi dalykai, ne vienas šviesuolis baigė universitetą Rusijoje.

Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraštyje pasakoja apie savo tėvo rankas: „Jos ir rašyti mane išmokė: iš pradžių pasirašyti vardą ir pavardę rusų raidėmis, o vėliau ir lietuviškai.“ Piemenaudamas būsimasis poetas pats išmoko prancūzų kalbos, be mokytojų, tiesiog skaitydamas knygas. Gimnazijoje įvaldė vokiečių. Anglų kalbos prireikė tik po karo, gyvenant išeivijoje JAV. Dar mokėjo lotynų, juk baigė romanistikos ir filosofijos studijas. Taigi, be lietuvių A. Nyka-Niliūnas mokėjo dar bent šešias kalbas ir visomis laisvai skaitė, galėjo iš jų versti.

Lenkų dominavo ne tik okupuotame Vilniaus krašte, ji liudijo ir socialinį statusą – iki nepriklausomybės atkūrimo lietuviškai kalbėjo tik prasčiokai, valstiečiai. Dabar keista prisiminti, bet romantinio nacionalizmo apimti lietuvių mokėsi ir Vincas Kudirka, ir Antanas Baranauskas. Žinome, kad Vytautas Mačernis (dar vienas „kaimietukas“, mokėjęs aštuonias kalbas), studijuodamas Kaune, prisidurdavo prie stipendijos, privačiai mokydamas lietuvių kalbos.