Eglės Každailytės iliustracija
Alfredas Chmieliauskas (jaunesnysis)

Abrakadabra, arba Kaip mes sukūrėme „Cambridge Analytica“

POKALBIS ORO UOSTE: SKANDALO PRADŽIA

Atskridęs iš Mumbajaus, ėjau ilgu Frankfurto oro uosto koridoriumi. Vykau į Liverpulį, Frankfurtas buvo tik tarpinė stotelė. Turėjau įprastą užduotį – padėti dar vienai pasaulinei korporacijai susigaudyti jos duomenų gausybėje. Visus duomenis galėjau rasti nepakilęs nuo kėdės savo virtuvės kampe, bet žmonės, kuriuos apima metafizinis duomenų sudėtingumo siaubas, taip pat turi mėgstamas vietas. Negalėjau jų paguosti per nuotolį. Todėl mano darbas buvo neįmanomas be nuolatinių kelionių po pasaulį, dažnai keičiant tikslą kelionei dar neįpusėjus. Lyg koks Super Mario, garsiausias pasaulio santechnikas, aš – duomenų santechnikas – turėjau nuolat bėgti: duomenų vamzdyno sklendės kapituliavo prieš gausėjantį srautą ir grasino tvanu.

Vos pažadinęs telefoną iš privalomo skrydžio miego, radau daugybę praleistų pranešimų. Blogas ženklas: negi ir vėl pasikeitė kelionės tikslas? Dešimtimis žinučių mano viršininkas, „Palantir“ generalinis direktorius, kvietė nedelsiant pasitarti. Atsisėdau ant betoninių koridoriaus grindų (vokiečiai nenumatė kėdžių bagažo atsiimti skubantiems keliautojams), pasiruošęs skambinti gerai žinomu numeriu. Nespėjau – telefonas jau skambėjo. Filosofijos daktaras, tapęs vienos įtakingiausių Silicio slėnio bendrovių vadovu, buvo greitesnis.

– Alfredai, ar pažįsti tą vaikiną?
– Kurį?
– Tą beprotį!
– Pažįstu ne vieną tokį.
– Alexanderą Nixą, „Cambridge Analytica“ vadovą.
– Taip.
– Klok viską. Po dviejų minučių stosiu prieš CNBC kameras.
– Kalbėjomės, susirašinėjom. Bet nieko daugiau.
– Žurnalistai turi kažkokią medžiagą, siejančią tave su Nixu.
– Galiu persiųsti mūsų laiškus. Ten nieko tokio nėra.
– Persiųsk. Kad ir kaip būtų, mes tavim pasirūpinsim. Nesijaudink.

Taip netikėtai atsidūriau pasaulinės sąmokslo teorijos centre. Kitą dieną po šio pokalbio „The Guardian“ ir „The New York Times“ paskelbė savo žurnalistinių tyrimų rezultatus, iš kurių paaiškėjo, kad „Cambridge Analytica“ pasisavino įslaptintus kelių dešimčių milijonų „Facebooko“ vartotojų duomenis ir jų pagrindu sukūrė algoritmą, gebantį perprasti kiekvieno individo polinkius. Ši technologija viliojo galimybėmis manipuliuoti žmonių elgesiu, todėl tuoj pat susilaukė daugelio ekstremalių politikų dėmesio. Pasak žurnalistų, „Cambridge Analytica“ veikla nulėmė pastarųjų JAV prezidento rinkimų ir „Brexito“ balsavimo rezultatus. Kartkartėmis tuose tekstuose matydavau šmėkštelint ir seną savo „LinkedIn“ profilio nuotrauką.

KLAUSIMAS: APIE KĄ ŠI ISTORIJA?

Žiniasklaida vis dar domisi „Cambridge Analytica“ istorija. Į mano buvusį pilką gyvenimą ji įpūtė nuožmų žurnalistų dėmesį. Iki šiol kas porą mėnesių sulaukiu prašymų ją pakomentuoti. Dar dažniau esu klausinėjamas apie naujausią „Palantir“ veiklą: nelegaliems atvykėliams bloga lemiančius JAV imigracijos ir muitų tarnybos užsakymus, santykius su Donaldo Trumpo administracija, nepavykusius gigantiškus (todėl kontroversiškus) sandorius, o pastarosiomis dienomis – apie koronaviruso kontrolės priemones, mainais į žmogaus teisių apribojimus. Nors „Palantir“ dirbau daugiau nei penkerius metus, nė vienam žurnalistui nesu nieko papasakojęs. Na, gal ir ne visai taip: sužadindamas tuščias viltis, neatsisakydavau kalbėtis, tačiau niekada nesu pasakęs nieko prasmingo nei apie „Palantir“, nei apie „Cambridge Analytica“. Tikrai ne dėl to, kad būčiau ištikimas valdančiajai klasei. Tiesiog užduodami klausimus žurnalistai jau turėdavo iš anksto paruoštus atsakymus. Dabar, norėdamas užversti šitą knygos skyrių, nusprendžiau iškloti visą savo tiesą apie tuos įvykius. Štai mano atsakymai į klausimus, kurių niekada nesu gavęs.

ABRAKADABRA: NUO PRADŽIŲ PRADŽIOS IKI SILICIO SLĖNIO

Pagal Senąjį Testamentą, Dievas pasaulį sukūrė žodžiu. Becalelis, dailidė – jam buvo įsakyta sukalti Sandoros skrynią dešimčiai Dievo įsakymų laikyti – mokėjo sudėti žodžius, kuriais buvo sukurti dangus ir žemė. Tuo mokslu naudodamasis Becalelis dirbo daiktus, malonius akiai ir tinkamus darbui, kaip buvo Visagalio lieptas. Pagal Naująjį Testamentą, praėjus šimtmečiams žodis ir vėl tapo kūnu. Senosios aramėjų kalbos frazė „avra k’davara“, kurią apytiksliai galima išversti „kalbėdamas kuriu“, beveik nepakitusi atkeliavo iki mūsų laikų. Kažkada jos galiomis buvo sprendžiamos didžiausios pasaulio problemos, o dabar „Abrakadabra!“ dažniausiai galima išgirsti tariant magą, rodantį triukus vaikams ir juos atlydėjusiems tėveliams.

Jau senovės kinai žinojo, kad maliarija yra susijusi su uodais: 770-aisiais metais prieš Kristų datuojamuose raštuose minimi maliarijos atvejai, kuriuos sukėlė įgėlęs uodas. Tačiau krikščioniškoje Italijoje buvo tikima, kad karštligės yra dieviškos arba, greičiau, demoniškos kilmės. Ant Palatino kalvos, kur Romulas pradėjo statyti Romos miestą, stovi ir Febrės, karštligių deivės, šventykla, o Šv. Petro bazilikos zakristijoje, Vatikane, yra XIV a. freska, vaizduojanti Karštligių mergelę. Demonus nugalėti tegalėjo malda – papirusai ir amuletai su stebukliniais įrašais buvo paplitusi apsaugos nuo maliarijos priemonė; „abrakadabra“ – vienas iš tų magiškų žodžių, dažniausiai rašytas tam tikru trikampiu pavidalu.

SILICIO SLĖNIS: KUR JIS?

Tariamės gyvenantys laikais, kai vyrauja protas, o prietarus įveikia mokslas. Pasitikime faktais, o ne fikcija, ir naudojamės išmaniaisiais telefonais, o ne laimę nešančiais amuletais. Pasaulio kultūros svorio centras persikėlė ten, kur buvo sukurtos išmaniosios technologijos – į Silicio slėnį. Italija liko tarsi muziejus, primenantis rūsčių dievų ir laimę nešančių amuletų dienas.

Antrojo tūkstantmečio pabaigoje Silicio slėnis tapo Jeruzale 2.0 – tik labiau trokštamas ir dar labiau nepasiekiamas. Man pavyko ten prasmukti pro adatos skylutę. Kelis mano draugus Slėnio paieškos buvo atvijusios į saulėtą Ramiojo vandenyno pakrantę. Nė vienas Slėnio nerado. Atvirai kalbant, daugelis ir negalėjo jo rasti. Atvykę ir savaitę paklaidžioję išilgai 101-ojo greitkelio, neatsiskirdami nuo tūkstančių kitų to paties likimo brolių, jie paprastai drovėdamiesi man galiausiai užduodavo vieną klausimą: „Tai kurgi tas Silicio slėnis?“

Mes, vietiniai, žinojome, kad Silicio slėnį visų pirma turi rasti savyje. Negaišinsiu jūsų pasakodamas, kaip aš jį susiradau, tik pasakysiu, kad, būdamas šešerių, pramokau čigongo (kiniškas jogos atitikmuo), o dešimties įvaldžiau „Unix“ operacinę sistemą. Ar atvirkščia tvarka, nebepamenu. Patekęs į Slėnį, gavau išmanųjį raktą ir durų, kurias tas raktas atrakina, žemėlapį. Raktą pasilikau, o žemėlapį išmečiau, nes jau tada mokėjau jį atmintinai.

DARBO POKALBIS: VARTAI Į SLĖNĮ

Norėdamas pranerti pro adatos skylutę ir įsidarbinti „Palantir“, turėjau atlaikyti daugiau nei tuziną išbandymų, dažniausiai – darbo pokalbių pavidalu. Šie pokalbiai – vienas pagrindinių Slėnio ritualų, kurių metu, manoma, giminingos sielos atpažįsta viena kitą. Jau dirbdamas „Palantir“ įsitikinau šio ritualo veiksmingumu: pats turėjau surengti daugiau nei du šimtus tokių susitikimų, žvelgdamas į viltingas kandidatų akis iš priešingos stalo pusės. Temas galėdavau pasirinkti niekieno nevaržomas, pavyzdžiui, siūlydamas įvertinti žodžio „abrakadabra“ svarbą viduramžių Italijoje ir kviesdamas pašnekovą į vaidmenų žaidimą, kuriame aš – senosios Venecijos verslo angelas, o jis – startuolio įkūrėjas, prašantis finansavimo verslo idėjai, besiremiančiai abrakadabros vartojimu kovai su maliarija. Štai sutrumpintas pokalbio su gabia Stanfordo absolvente, geidžiančia praverti Slėnio vartus, tekstas:
– Ką žinote apie abrakadabros rinkos dydį?
– Kasmet užsikrečia 7 procentai nuo 15 milijonų gyventojų, apytiksliai – milijonas italų.
– Kiek iš jų nešiotų amuletą su išraižyta jūsų abrakadabra?
– Kokie 20 procentų, jei sugebėtume įrodyti jos veiksmingumą. Maždaug 200 000.
– Apie kokį laikotarpį kalbame? Kiek ilgai išlaikytumėte šio stebuklingo vaisto monopolį?
– Dabar viduramžiai, viskas sparčiai keičiasi. Tačiau manau, kad savo pozicijas išlaikytume kokius 200 metų.
– Taigi, per 200 metų po 200 000 italų kasmet… iš viso 40 milijonų žmonių.
– Taip, 40 milijonų žmonių ir 40 milijonų amuletų. Ir tai tik bazinis scenarijus. Su agresyvesne rinkodara ir gaminių diferenciacija abrakadabra galėtų užimti daug didesnę maliarijos epidemijos rinką negu tie 20 procentų. Be to, mes dar nekalbėjome apie kitas panašias rinkas, pavyzdžiui, Ispaniją. O jei dar užgriebtume kitus maliarijos tipus…
– Kiek gi šitas pasiūlymas galėtų būti vertas?
– Atsargiai vertinant, sakyčiau, metinės pajamos kart dvidešimt trys.
– Ar galėtumėte nuspėti kokias nors šio, atrodytų, sėkmingo verslo kliūtis?