Kadrai iš eksperimentinio meninio filmo ILGA ŽIEMA (Long Winter), Švedija, 2017
Edita Grudzinskaitė

Vilija Vitkutė: (ne)sėkmės istorija arba kaip mintis tapo kūnu

Prieš dvidešimt penkerius metus Baltijos jūra į krantą išmetė gintaro gabalėlį – menininkę Viliją Vitkutę. Tačiau kūrybinės jos idėjos įgyvendinamos prie Švedijos krantų ir Lofotenų salose, Norvegijos šiaurėje. Vilija – išskirtinai spalvinga, kaip ir jos darbai. Dailininkė, režisierė, kūno tapytoja, fotografė, performansų kūrėja, prodiuserė – tai įmanomai trumpiausias Vilijos veiklų sąrašas. Paradoksalu, bet jauną talentingą menininkę tenka priskirti prarastajai kartai. Ne todėl, kad ji gimė karo metu ar kitomis „force majeure“ aplinkybėmis. Prarastąja karta vadinu tuos, kurių netekome, neleisdami jiems būti pranašais savame krašte – Lietuvoje.

Studijų metais Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje ir Kauno dailės gimnazijoje „beviltiška menininke“ vadinta mergina, patyrusi nuolatinį mokytojų spaudimą ir patyčias, 2010 m. emigravo į Švediją. „Buvau didžiulė Lietuvos patriotė, norėjau ir tebenoriu grįžti namo. Myliu tėvynę, ilgiuosi draugų, kalbos, dainų, kultūros, bet esu toli nuo jos“, – nelengvas pirmąsias dienas svečioje šalyje prisimena Vilija.

Skandinavai netruko pastebėti merginos talentą, 2015-aisiais Vidurio Švedijoje ji buvo išrinkta metų menininke. Vilija tapo jauniausia ir vienintele šią premiją pelniusia imigrante per visą šimtmetį. Švedijoje įsteigta ir jos vardo premija „Vilija Stipendium“. Tais pačiais metais dainos „Some Kind of Hell“ vaizdo klipas, prie kurio kūrimo prisidėjo menininkė, „Dalecarlia Music Awards“ konkurse buvo išrinktas metų muzikiniu klipu. Kiti Vilijos darbai taip pat nominuoti geriausių metų muzikinių klipų kategorijoje.

Perliptos sienos

Vienintelis žmogus, kuris pastebėjo ir patikėjo Vilija Lietuvoje, buvo Andrius Mamontovas, su jauna mergiūkšte leidęsis obuoliauti. Mergina režisavo muzikinį jo dainos „Tolimų žvaigždžių šviesa“ klipą. Regis, kūrinio pavadinimas buvo pranašiškas. „Dar sekančią dieną, aš perlipsiu sieną“, – dainavo A. Mamontovas. Dangus netruko nusileisti, o Vilija pati tapo švytinčiu dangaus kūnu, atsidūrusi „kitame nakties krante“ – Švedijoje.

„Jei žmonės pastato milžiniškus tiltus per jūrą, dangoraižius, kurių viršaus, paskendusio debesyse, nematyti, išranda vaistus nuo mirtinų ligų, vadinasi, ir aš galiu realizuoti savo svajones, kurti, būti laiminga ir mylima“, – sako menininkė.

Prakalbintos sielos

2013-aisiais, po draugės fotografės, pakišusios mintį apie kūno tapybą, mirties, mintis „tapo kūnu“ ir didžiąja Vilijos gyvenimo, darbo ir sėkmės dalimi. „Kūnas – kaip gyva drobė, kuri gali šokti, kalbėti ir turi sielą“, – sako Vilija. Dažniausiai menininkė naudoja gamtos motyvus, kuria neturėdama jokio išankstinio plano, bandydama įsiklausyti ir pajusti modelį ir aplinką. Jos kūryba sklidina troškimo perteikti žmogaus dvasingumą, išreikšti jį per tam tikras formas, spalvas, tekstūras, detales, susieti žmogų su gamta, iš kurios įsčių jis atėjo.
Vilijos kūrybinėje biografijoje – per keturis šimtus Švedijoje, Islandijoje, Serbijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Norvegijoje, Portugalijoje ir kitose šalyse atskleistų asmenybių. „Baigus tapyti, modelis tarsi įgyja daugiau energijos, pasitikėjimo savimi, prisipildo džiugesio ir meilės. Nenusakomai malonu stebėti tą magišką akimirką“, – sako V. Vitkutė.

Nuo studijos iki ArizOnos

Vilija neapsiriboja kūno tapyba, ji – tarpdisciplininė menininkė. „Man patinka išbandymai, mėgstu daryti tai, kas nelengva, neįmanoma paversti įmanoma. Sukurti kažką neįtikėtino, įkvepiančio, emocionalaus, džiuginančio. Kūno tapyba yra dailės rūšis, leidžianti skirtingai – įvairia technika, įvairiose vietose – įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Nejudantis kūnas ir kūnas judesyje; jį galima fotografuoti, filmuoti, daryti performansus“, – pasakojo mergina.

Dažniausiai Vilija dirba studijoje, jos „drobės“ – cirkininkai, akrobatai ir šokėjai. Prie modelio su teptuku menininkė praleidžia nuo dvidešimties minučių iki šešių valandų. Tenka kurti ir neįprastomis sąlygomis. Vienas įdomesnių procesų vyko Arizonoje, Didžiajame kanjone. Pučiant stipriam vėjui, su modeliu teko laipioti po labai aukštas viršūnes, kol pasiekė tinkamą vietą kūno tapymui ir fotografavimui, trukusiam iki saulėlydžio.

Ne mažiau ekstremalių potyrių dailininkei suteikė kūno tapymas Maroke, Atlaso kalnuose. Po nakties, praleistos automobilyje, aukštumoje, ketvirtą valandą ryto, dar nepatekėjus saulei, kamuojama migrenos Vilija pradėjo kurti. Pro šalį nuolat važiavo vyrų pilni autobusai. „Manau, kad buvau pirmoji moteris – kūno tapytoja Maroke, o Leila – pirmoji moteris, išdrįsusi pozuoti“, – pasakojo V. Vitkutė.

Mūza – po kojomis ir virš galvos

„Gamta ir muzika įkvepia mano kūrybą, o kūryba – mano gyvenimą“, – tvirtina Vilija. Jos buvimą norisi palyginti su lietumi, kuris, pagirdęs žemę, grįžta atgal į debesis. Menininkės ryšys su gamta sustiprėjo užklupus ligai, kuomet teko iškęsti daug skausmo; čia jis tarsi atlėgdavo, mergina pradėdavo laisviau kvėpuoti, šypsotis, pasijusdavo esanti laisva ir gyva, galėjo būti savimi. Gamtą Vilija lygina su muzika, kuri yra šventa: „Jaučiuosi tarsi krislas galingai ošiančiame vandenyne: saulė, šviesa, oras, neaprėpiami horizontai, miškai – visa tai suteikia galimybę pasijusti tarsi naujai gimusia, išgydyta. Sugrįžti į ramybės būseną, kuri įkvepia. Mes visi galime iš gamtos daug išmokti“.

Ilga kelionė „Ilgos žiemos“ link

2014-aisiais menininkė subūrė tarpdisciplininę menininkų grupę „Running Rivers“. Joje – garso ir vaizdo kūrėjai, kinematografai, šokėjai, cirko artistai, fotografai, aktoriai ir kompozitoriai. Vilija šį sambūrį įvardina kaip radikalų ir eksperimentinį meno judėjimą.
Pats sudėtingiausias ir įsimintiniausias projektas, kurį mergina įgyvendino drauge su bendraminčiais, yra filmo „Ilga žiema“ („Long Winter“) kūrimas. Filmą režisavo ir prodiusavo pati Vilija, procesas truko trejus metus. Viskas prasidėjo kelionėmis po Norvegiją, fotografuojant kraštovaizdžius: krioklius, kalvas, upes, akmenis, kalnus ir ledynus. Komanda kiauras paras dirbo šaltyje po atviru dangumi. 2017-aisiais, Stokholme, „Årsta in Sydne“ studijoje, gimė filmas.
„Ilga žiema“ – trylikos minučių pasakojimas vaizdiniais apie žmogaus kūną kaip kraštovaizdį ir kūno, kaip neatsiejamos gamtos dalies, santykį su juo.

Iš dulkės – į dulkę

Trumpos dienos, ilgos naktys su šiaurės pašvaistėmis, lėtas ir į vidinį veiksmą susikoncentravęs butoh šokis – įspūdingai paveikūs savo sugestyviais vaizdiniais. Regi, kaip iš ilgo ir gilaus žiemos miego bunda kalnas – sukaustytas sušalusio žmogaus kūnas.
Trylika minučių įkūnija amžiną gyvenimo ratą. Filmo modeliai – nuo besilaukiančios moters iki seno vyro. Kūrybinė komanda naudodama vizualines projekcijas „prikėlė“ ištapytus kūnus. Kinematografija gniaužia kvapą: iš ledynų besiveržiantys kriokliai, žmogaus širdies zonoje pulsuojančios kalvos, ant moters klubų skilinėjantis ledas, simbolizuojantis gimimą.

Nufilmuoti personažai – labai skirtingi: amžiumi, sudėjimu, kilme, taip parodant, kad gamtoje viskas yra tobula. Tai kvietimas priimti laike besikeičiantį savo kūną. Gimti, augti, bręsti, senti ir mirti – gamtos metronomo amžinas ritmas. Filmas sugrąžina į ten, iš kur atėjome…

Nebeužtvenksi upės bėgimo

Kas toliau? Vilijos galvoje it „popkornai“ sproginėja įvairiausios idėjos. Menininkė svajoja apie Antarktidą, Alpes, darbą su Ohadu Naharinu, Andrew Thomu Huangu, Björk, dar kelis filmus ir laimėti Pasaulio kūno tapybos čempionatą.

„Man savęs įprasminimas ir išsigelbėjimas yra menas. Visuomet svajojau tapti garsia kūrėja. Niekada nesustojau, kaip sunku bebuvo: kai reikėjo kentėti, rizikuoti ar net kai užduotis atrodė neįmanoma. Sunkiausia – pasiduoti“, – sako Vilija.

Pasak kūrėjos, menas yra viena svarbiausių priemonių kovojant su tamsa ir blogiu. Kai į širdį ir protą įsileidi jausmus ir vizijas, jie tave pakeičia, įkvepia gyventi. „Patarčiau nustoti žiūrėti televiziją, užuot klausius beverčių plepalų, įsiklausyti į gamtą ir augti“, – nuoširdžiai linkėjo V. Vitkutė.